respublika.lt

2018 rugsėjo 25, antradienis

Fotomeistras Algimantas Černiauskas: Puolėme prie stalo ir užmigomenuotraukos (4)

2016 kovo mėn. 27 d. 14:01:06
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Nėra kur dėtis. Čia pat silpnutė Europa, grąžanti rankas po kruvinos atakos. Čia pat neišmintingi ir net pražūtingi pasaulio didžiūnų sprendiniai, čia pat savų politikų pjautynės, stiprėjančios sulig kiekviena diena, artėjant prie rinkimų datos... Miesto žmogus „visu šimtu procentų yra priklausomas nuo politikų ir pirklių“, - sako vienas iš brolių fotomenininkų - Algimantas Černiauskas. Merkinėje gyvenantis ir Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centrui vadovaujantis fotomeistras mano, kad iš tikrųjų laisvas ir nepriklausomas žmogus gyvena ant žemės (tikrąja to žodžio prasme) ir iš savo darbo vaisių.

 

- Tačiau tai yra nykstanti rūšis, kaip ir pati Lietuva?

- Nepriklausomybės pradžioje draugai prancūzai nusivežė į Prancūziją. Kalė teko gyventi pas gydytoją Menilą, kuris priklausė grupei žmonių, aktyviai rėmusių Lietuvos Nepriklausomybės siekius. Jie ne tik žavėjosi Lietuvos ryžtu ir dainuojančia revoliucija, bet ir tikėjosi, kad mes į Europą atnešime naujų vizijų, idėjų, o mes puolėme prie stalo ir užmigome. Merkinė - nykstanti kaip visa Lietuva, kaip visa Europa. Gimstamumas mažėja, miestai tuštėja, vadinasi, apskritai kažkas negero Europos politikoje. Kažkas negero ir mūsų politikoje: šiandien Merkinėje gyventojų 1200 - tiek, kiek buvo XIII amžiuje, - kur mes nusiritome? Prieš karą jų buvo kur kas daugiau, o klestėjimo laikotarpiu jų skaičius siekė 2500-3000. Šiandien tebebėgama į miestus, kur gyvenimas lengvesnis, nei tau malkų rūpintis, nei pelenų išnešti, bet iš tikrųjų žmogus, gyvendamas mieste, turtingas, neturtingas, ieško progos, kaip pabėgti į gamtą. Kur politikai, menininkai skuba skalbti savo pavargusių sielų - į gamtą, į gražiausias vietas Lietuvos. Kur karinių kataklizmų laikais bėgo žmogus - į kaimą, kur gyvena ūkininkai, ten yra duonos, pieno, ten yra šansas išgyventi. Įsivaizduokite, kas dėtųsi, jei trims dienoms Vilniui išjungtų elektrą...

- Katastrofa...


- Žinote, kas yra katastrofa, - kad Merkinę, išjungus elektrą, ištiktų panaši bėda. Kaip ir kituose Lietuvos kaimuose, mes nebeauginame nei karvių, nei arklių, nei daržus ravim - gyvenam miesto gyvenimą. Nežinau, kokių reikia sukrėtimų, kad suprastume balanso tarp miesto ir kaimo būtinumą. Visi norime vartoti ekologišką produktą, bet ar įmanoma tokį užauginti tūkstantyje hektarų? Aš labai abejoju. Galiu pasirodyt atsilikęs, bet manau, kad ateitis - mažesni ekologiniai ūkiai. Jų šeimininkai gal mersedesais ir nevažinėtų, bet galėtų gyventi oriai, gerbdami save ir gerbiami miestiečių už jų gyvenimo būdą, už maistą.

- O kur savo dūšią „skalbiate“ jūs, gyvenąs arti gamtos?

- Žiūrėdamas į saulėtekį, į saulėlydį, ganydamas debesis, rūką, bendraudamas su žmonėmis, skaldydamas malkas, tverdamas tvorą, stebėdamas galų gale gyvenimą. Nė už ką nemainyčiau gyvenimo Merkinėje į jokį kitą miestą.

- Čia atsikeldamas juk taip nemanėte?


- O taip. Kai reikėjo išvažiuoti, man Vilniaus nepaprastai buvo gaila. Jaunystėje, kai baigęs Giedraičių vidurinę mokiausi Vilniuje, jį pažinau taip, kaip retas turbūt vilnietis, čia gimęs ir gyvenęs. Su broliu Mindaugu buvom išlandžioję senamiesčio kiemus, laipiodami stogais, fotografavome jį iš viršaus, nepadailintą, žvarbos sustingdytą, norėdami parodyti jį kitokį, nei buvo įprasta albumuose. Mūsų fotografijų niekas nespausdino, nepriimdavo į parodas, bet per jas aš beprotiškai pamilau Vilnių. Dabar, kai nuvažiuoju sostinėn, matau, senamiestis gražus, daug vitrinų, kiemai patvarkyti, neskleidžia nemalonių kvapų, bet jis supanašėjęs su kitais Europos miestais, ir dar kai kur labai neišmaniai; jis tapo europietiškas ir mažiau mielas širdžiai, kaip anksčiau. Jis praranda savo išskirtinumą, subtilumą. Leidiesi nuo Subačiaus ar Aušros vartų ir matai, kaip suniokota viduramžių miesto panorama, kurios vaizdus užsienio režisieriams galėjai pardavinėti už pinigus...

- Jūsų brolis fotomenininkas Mindaugas gyvena Giedraičiuose, Aukštaitijoje. Kuo skiriasi žmonės ten ir čia?


- Likimo dovana, kad su žmona Genute apsigyvenome Dzūkijoje, nes čia ypatingas kraštas. Ant Merkinės piliakalnio, galima sakyti, susitinka trys dzūkų gentys - šiliniai, panemunių ir gruntiniai dzūkai. Jei imtume šilinių dzūkų kraštą (jis nuo Merkinės driekiasi Marcinkonių link), jame sovietiniais laikais nebuvo kolūkių, t.y. jie buvo sukurti, bet gyvavo labai trumpai, - ką tu užauginsi šitame žemdirbystei nepalankiame krašte. Buvo įsteigti miškų ūkiai, kur susiformavęs bendruomeninis gyvenimo būdas išliko iki šiol. Šiandien daug kur bendruomenės reanimuojamos, jas bandoma nuleisti iš viršaus; tai reikalingas darbas, bet šis procesas sunkesnis ten, kur nėra tradicijos.

- Bendruomeniškumas gajesnis Dzūkijoje?


- Žymiai. Ir žmonės yra laisvesni. Viena iš priežasčių galbūt - gamtinė aplinka. Važiuoji per Aukštaitiją keliu - vienas kaimas baigiasi, kitas kaimas baigiasi, trečias prasideda, o čia važiuoji važiuoji ir po dešimt, dvidešimt kilometrų - nė vienos gyvenvietės. Merkinė kadaise buvo administracinis, kultūrinis, istorinis Dainavos krašto centras, o atokesnėse vietose kūrėsi miško žvalgai, prižiūrėtojai. Čia nerasi mūrinės architektūros visų pirma todėl, kad ledynai įstrigo ties Merkine ir tolyn nenunešė akmenų, užtat ir namai ten buvo statomi mediniai; juk ne iš mandrumo Zervynose, Marcinkonyse ir šiandien dar gali surasti pastatų be akmeninių pamatų; jie stovi ant pušinių vertikalių žemėn įkastų rąstelių (sako, net užsimušti norėdamas akmens nerasi Musteikos laukuose). Suvalkietis ar žemaitis savo sodyboj ką mato: čia jo gyvuliai, čia jo želiantys javai, arimai, o šilinis dzūkas gyveno mišku...

- Jo visas miškas!

- Taip, ir jam reikia per jį eiti, o einant - dainuoti...

- Įsivaizduokime, kas būtų, jei tuos laisvesnius žmones perkeltume į Seimą. Padėtis, manot, pasikeistų?


- Manau, kad ne. Prisiminkime pirmąjį atgautos Nepriklausomybės Seimą, jungusį žmones su tam tikra gyvenimo patirtimi, su tam tikromis vizijomis, idėjomis ir tam tikra valia jų siekti, bet juo toliau, iš šono žiūrint, tie seimai, galima sakyti, vis prastėja. Idėjinius išstūmė pragmatikai, juos pakeitė realistai - gebantys valdyti „aparatą“, net ir duoti „zadanija“, bet be vizijų, o rinkėjams tai nė motais. Ledų pamėto iš dangaus, ir jie iškart siunčia „labdarį“ į Seimą, net nesužinoję, ką būsimasis seimūnas yra nuveikęs, net neįsiklausę, ką jis kalba. Parodo špygą iš ekrano visai Lietuvai, ir Lietuva vis tiek už jį balsuoja... Ne, nemanau, kad greit kas pasikeistų... Bėda ne ta, kad mus tokie valdo, bėda, kad mes tokius renkam...

- Žmogus - itin plastiška būtybė, gali palenkt į bet kokią pusę...


- Tai gali būti labai ilgas procesas... Prisiminkim, kas kūrė prieškario Lietuvą, kokius mokslus jie buvo baigę (Peterburgo, Vakarų universitetus), kokių reformų ėmėsi. Paimkime prelatą Mykolą Krupavičių, kuris įgyvendino tokią žemės reformą, apie kurią mums reikėtų pasvajot. Kiek jam reikėjo drąsos ir supratimo atimti žemes tiek iš bažnyčios, tiek iš turtingųjų, kiek jam reikėjo valios atlaikyti savo luomo spaudimą. O kas dabar? Mus iki šiol valdo tie, kurie nesakysiu, kokius baigę mokslus. Praėjusieji metai buvo vadinti kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio metais. Ar mūsų Seime rastųsi bent vienas žmogus, kuris be padėjėjų, be patarėjų, mokančių rašyt gražias kalbas, - vien iš savo kultūros ir vidinio įsitikinimo sukurtų tokius priesakus sūnui ir visai švietimo sistemai, kaip Oginskis? Pacituosiu tik pirmąjį: „Visų pirma įsisąmonink paprastą tiesą - žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo. Už viską jis turi būti dėkingas savo Kūrėjui - Dievui. Tikėjimas - pirmoji jo pareiga, be jo žmogus yra niekas, tik nereikšmingas skaičius. Tad pirmiausia būk krikščionis, nes šią religiją žmonėms davė pats Dievas, paprasčiausiai tikėk, paskui tikėjimas taps tavo pasaulėžiūra. Tai, ką aš aiškinu, tau pernelyg sudėtinga, bet ateis diena, kai viską suvoksi ir įsitikinsi, jog šiuose priesakuose yra viskas, ko reikia, kad būtum laimingas šioje žemėje“... Kai mūsų turtuoliai savo vaikams pradės rašyti tokius testamentus, tada mes ir gyvensime šviesiau.

- Turbūt tokie gestai - aristokratų privilegija.


- O iš kur jų imsis? Mūsų akyse įvyko siaubinga kultūros devalvacija: gydytojai ir mokytojai šiandien priskiriami paslaugų teikėjams, o žmonės, kurie kilnoja popieriukus kontoroje, - valstybės tarnautojais. Gal turėtų būti atvirkščiai: mokytojai ir gydytojai ir yra tikrieji valstybės tarnautojai, nes jie rūpinasi dvasiniais dalykais bei sveikata, o paslaugas teikia tas, kuris kilnoja popieriukus? Apskritai ar nežeidžia požiūris į kaimo žmogų, kurio geriausias atspindys yra žemės ūkio politika? Žmogus, gyvenantis mieste, turi daug buitinių patogumų ir galimybių tobulėti, bet jis visu šimtu procentų priklausomas nuo politikų ir pirklių. Žmogus, gyvenantis ant savo žemės ir iš savo darbo, yra tikrai laisvas ir nepriklausomas žmogus. Valstybė be išmintingos žemės ūkio politikos ir rūpesčio dėl žemdirbio - kaip stalas be duonos.

- Gal žinot būdą, kaip atsikratyti šito priklausomumo nuo politikos?

- Teorinis atsakymas būtų vertas Nobelio premijos, - apskritai neįmanu atsiriboti nuo jos. Aš, pavyzdžiui, negaliu. Mane likimas pasmerkė domėtis politika nuo gimimo dienos. Gimęs tremtyje, aš turiu savo kompleksus, jų nepaslėpsi. Mes galvojam, kad pasaulį pradedam pažinti gimę, matydami savo akimis, kramtydami savo dantimis, bet iš tikrųjų pasaulį pažįstame dar negimę per motinos akis, per jos lytėjimą, per jos klausą, žodžius, kuriuos jai sako tėvas, kaimynai, draugai ir ne draugai...

- Yra manančiųjų, kad kai kuriuose iš mūsų tebetvinksi didvyriškoji ar aristokratiškoji genetinė atmintis.


- Vienareikšmiškai, nors kartais mes jos ir nesuvokiame. Mažai ką prisimenu iš tremties, atsimenu Jenisiejų, tokią „upelę“, kai kito kranto nematai, atsimenu potvynį siaubingą, daugiau per jausmą, baimę, kuri tvyrojo aplink, nes vanduo plūdo nesustabdomai... Kartą, kai jau grįžome į Lietuvą, broliukai Mindaugas ir Vytautas Rutkauskas, kita pavarde užaugęs Lietuvoj (mažiuką tėvai paliko pas gimines, bijodami, kad tremtyje neišgyvens), veda mane į tėviškę tarp Želvos ir Pusnės (Ukmergės r. - red. past.) ir toje vietoje, kur buvo mūsų sodyba, aš netikėtai pasakau sunkiai išverčiamus žodžius - „čto to zdesj mne serdce nojet“ („čia kažko man širdį maudžia“ - rus.)... Aš neprisimenu to atvejo, broliai pasakojo. Iš kur, kodėl? Grįžtu prie genetinės atminties. Dabar dirbu Merkinės lankytojų centre ir čia atvažiuoja litvakai iš Izraelio, nemokantys lietuviškai, iš Lotynų Amerikos atvažiuoja žydų tautybės žmonės ir sako norintys pamatyt vietas, kur protėviai gyveno. Nors andainykštės Merkinės beveik nieko nebelikę, bet jie vaikšto jos šimtametėmis gatvėmis, miško takais. Išvažiuoja šiek tiek numalšinę begalinį troškulį kažką sužinoti, prisiminti. Gal tai, ką sakė tėvai apie šią žemę, gal tai, ko jie nespėjo pasakyti... Kas žino, gal toji atmintis glūdi kažkuriam šios žemės sluoksnyje, galbūt ji virpa net ore, tik vėjas kartais ją nupučia toliau nuo mūsų. Kas žino, gal žvaigždės iki šiol prisimena mūsų tėvus į mus žiūrėdamos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (4)

  • Kaimietė 2016 balandžio mėn. 27 d. 10:05:51

    Jau už tą vieną mintį, kad reik važiuot į kaimą ir tenai skalbti
    savo pavargusias sielas , - pabučiuosiu poną Černiauską. O kaime tiek
    tuščių sodybų, gražiausiose vietose, ekologiškoje aplinkoje. Tik
    dirbk, valgyk ir būk sveikas - laimingas. Ir būk laisvas nuo visko.

  • Marytė 2016 kovo mėn. 31 d. 13:17:28

    Ak, kaip gera skaityti. Kaip liūdna ir ilgu, kad tokių laisvų žmonių
    Lietuvoje mažėja. bet noriu būt suklydusi ir viliuosi kad ta silpnutė
    genetinė atmintis man diktuoja mintį, jog neužilgo jų padaugės. Kad
    jauni auga, bunda ir bręsta, kad kaimas - jųjų lopšys neišnyks.

  • Vijolė 2016 kovo mėn. 27 d. 22:01:35

    Na, jei tokių žmonių būtų dauguma seime - vargo nematytų Lietuva.
    Ačiū Dievui, kad dar yra tokių padorių žmonių.Pagarba.

  • bausmė 2016 kovo mėn. 27 d. 19:56:13

    Gaila. Graudu.
    ES basta!
    Ne apie tai svajota, sapnuota...
    Jie kalti!

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APDOVANOJO: Pietų Sudano gydytojas Evanas Ataras Adaha, vadovaujantis perpildytai ligoninei šalies šiaurės rytuose, tapo 2018 m. prestižinio Nanseno pabėgėlių apdovanojimo laimėtoju, antradienį skelbė Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra.
  • ANTSKRYDŽIAI: per antskrydžius Afganistano Kapisos ir Maidan Vardako provincijose žuvo mažiausiai 25 civiliai, tarp jų yra moterų ir vaikų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar dar vis turite neiškeistų litų?

balsuoti rezultatai

Ar jums su darbdaviu pavyksta susitarti dėl atostogų datos ir terminų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +8 C

   +2   +10 C

 

   +8  +12 C

  +9  +13 C

   +11  +15 C

 

   +15  +17 C

  7-12 m/s

 3-8 m/s

 

    2-7 m/s

 

USD - 1.1773 PLN - 4.3009
RUB - 77.5752 CHF - 1.1290
GBP - 0.8946 NOK - 9.5693
reklama
Sveikata Grožis