respublika.lt

Einantis prieš vėjąnuotraukos (14)

2019 gegužės mėn. 05 d. 14:00:07
Danutė ŠEPETYTĖ

Jei pasakytum, kad dailininko Giedriaus KAZIMIERĖNO tapybos parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje kabo šeši paveikslai, būtum ir teisi, ir pameluotum, nes didžiulėse kone per sieną drobėse - autorių įkvėpę dramatiški istorijos epizodai, kuriems suprasti maža perbėgti akimis, kuriems įvaizdinti teko aukoti ne vienerius metus gyvenimo. Juo labiau žinant, kad Mindaugo karūnavimas, Gedimino laiškai ar Barboros Radvilaitės laidotuvės šiandien nėra paklausiausios temos.

 

- Atgavę Nepriklausomybę rašytojų stalčiuose ieškojome sovietmečio ideologijai nepriimtinos kūrybos, bet neradome. Jūsų „stalčiuje“, pasirodo, galima rasti šį tą ir šiandien, nes, kaip sakote, istorinių paveikslų niekam nereikia.

- Žinot, aš esu toks priešgina, kuris niekad nepataiko koja kojon su laiku. Tarkim, anuomet, kai buvo populiarus meno lietuviškumas, aš spyriausi prieš išorinių jo atributų vaizdavimą ir galvojau: jeigu aš lietuvis, tikras lietuvis, kuriam kažkas iš prigimties įdėta, tai bet kokį darbininką, klojantį plyteles, tapydamas, vis tiek nepasislėpsiu nuo savo lietuviškumo, tik jis bus giluminis. Aš neskubėjau atrodyti lietuviškas, lygiai taip aš neskubėjau atrodyti ir šiuolaikinis. Man atrodo, jeigu tavyje akumuliuota XX ar XXI amžiaus dvasia, kad ir ką tu kalbėtum, ką darytum, ji atsispindės tavo žodžiuose ir darbuose. Specialiai stengtis būti šiuolaikiškam man atrodo tas pat, kas einant galvoti, kokią koją statai, kairę ar dešinę, - juk natūraliai eini ir tiek... Todėl buvau nemadingas visais laikais ir šiandien esu toks pat. Šiandien man visiškai neįdomu pritapti prie ko nors, nors puikiai suprantu, kad einu prieš vėją. Prieš labai stiprų vėją, kuris pučia ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje ir pasaulyje; ten jau praėjo laikas istorinių paveikslų. Konjunktūra visiškai kita. Pradėjau aš tuos darbus nieko nesitikėdamas, maniau, padarysiu vieną darbą sau ir antrą - sau, nes supratau - nei jo valstybei reikia, nei kam nors kitam... Bet tapant, man pačiam netikėtai, tas ciklas plėtėsi, plėtėsi ir aš į šitą temą įklimpau trylikai metų.

- Turbūt kaskart atidarydami parodą matote, kaip didėja ir žiūrovų skaičius?


- Kiek jų ateina, man visiškai nesvarbu. Aš išvis pavargau nuo bruzdesio ir pats labai mažai lankau parodas. Meninio gyvenimo evoliucija atbaidė daugybę žiūrovų ir mane taip pat, deja, nuo šiuolaikinio meno. Postmodernizmas virto reiškiniu, eksperimentu, kuris nekelia tikslo įsigręžti į žmogaus sielą. Mane domina menas, kuris gręžiasi į dvasios gelmes; tokio meno yra labai nedaug, užtat retai būnu parodose, gal kažką įdomaus ir pražiopsodamas.

- Parodos atidaryme gal matėte ir vieną kitą kandidatą į prezidentus?


- Vienas buvo. Mūsų Arvydas Juozaitis, bet jis - išimtis, nes kad ir kaip baigtųsi rinkimai, jis kaip buvo, taip ir liks toje kultūroje kultūros žmogumi. Suprantu, dabar ne laikas kandidatams vaikščioti į parodas (debatai, rinkimai), bet viena galima aiškiai pasakyti: politikai menkai domisi kultūra. Ir supratimas prezidento misijos toks glamūrinis, kad gali matyti, kaip išrinktieji šokinėja iš džiaugsmo, nors faktiškai turėtų susirūpinti, iš kur ims jėgų ką tik užsiverstai naštai pakelti.

Juk einant į prezidentus derėtų galvoti ne apie jų laukiantį juodą limuziną su sargybiniais, o apie atsakomybę - ką tu, broleli, gali duoti savo valstybei. Todėl gal ir būtų gerai padaryti ekskursiją į parodą būsimiems prezidentams ir pasišnekučiuoti apie Lietuvos istoriją, apie valstybės išdavystę, apie tai, ką reiškia pasiaukojimas, ką reiškia atlikti pareigą valstybei (kaip ją suprato praeities valdovai), ką reiškia kultūra valstybės gyvenime. Viskas gula į savo vietas, kai prisimeni, kokia kultūra buvo susiformavusi jau viduramžių Lietuvoje. Maža detalė: Barboros Radvilaitės dėdės rūmus puošė Leonardo da Vinčio freskos. Štai mano paveiksle matote Žygimantą Augustą su Bona Sforca - tie žmonės sukūrė sąlygas, kad valstybėje būtų priimti geriausi Europoje įstatymai, o be Statuto nebūtų įmanoma ir Lietuvos-Lenkijos Konstitucija, priimta įkandin Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos. Štai ko reikia prezidentui - tikrosios kultūros, pirmiausia, jos, kad nereikėtų nors kartą gyvenime vilkti už ausų į simfoninio orkestro koncertą...

- O juk kultūra yra tautos siela, ar ne?

- Galiu papasakoti pavyzdį, kaip mūsų politikai dalyvauja kultūroje. Štai ministras dalyvavo 2015 metų Venecijos bienalėje, kur mūsų radikalūs modernistai pristatė projektą - pasikėsinimą į Rembranto šedevrą Ermitaže pateikdami kaip kultūros reiškinį. Beprotis, kuris apliejo „Danają“ rūgštimi, tarkime, nekaltas, tačiau tie menotyrininkai, kurie vandalizmo aktą prilygino kultūros reiškiniui, yra cinikai ir ministro dalyvavimo pseudokultūros pristatyme valstybės vardu negalima pateisinti žioplumu, - tai veikiau nusikaltimas. Bet liūdniausia yra tai, kad į šį antikultūros aktą nesureagavo niekas, jis neužkliuvo nė vienam menotyrininkui, nė vienos partijos lyderiui. Tarsi nieko neįvyko, nors moralinis skandalas - baisus.

- Prisimenu, projekto autorius ir menotyrininkai priskyrė nusikaltėlį tokių revoliucinių asmenybių, kaip Romas Kalanta, kategorijai...

- Jie yra vatnikai! Daugiau nenoriu kalbėti apie tai, bet jie vatnikai. Kultūros vatnikai, ir, svarbiausia, tie vatnikai spiečiasi ne gatvėse, ne turgeliuose, jie - ministerijose, partijose, kultūros komitetuose ir netgi, žinote ką? Gal netgi taip jie susirenka reitinginių akcijų, - štai kur mūsų kultūros situacijos katastrofa.

- Minimo projekto autorius pernai buvo pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai.


- Aišku, kad gaus, aišku, kad duos. O man tas, kuris nesupranta Rembranto, - ne profesionalas, ne kultūros žmogus. Tai mane giliausiai žeidžia, nes aš esu Antano Gudaičio mokinys.

- Vieno ryškiausių XX a. dailininkų, kurio darbams valstybė per šitiek laiko nesugebėjo suręsti net palėpės?

- Kai mirė Sarajanas, Armėnijoje buvo paskelbtas valstybinis gedulas, jį laidojo visa šalis, kai mirė Gudaitis, atsimenu, buvo būrelis žmonių. Paskui dar gražiau: Gudaičio mokiniai išdavė Gudaičio principus, taip pat ir menotyrininkai, taip pat ir muziejininkai, ir todėl muziejai Lietuvoje bus kokie tik nori, bet tik ne Gudaičio. O Gudaitis atvežė Polio Sezano tradicijas į Lietuvą ir Sovietų Sąjungoje visi mums pavydėjo, kai jo dėka Lietuvoje radosi modernistų grupė „Ars“. Kokia gėda, kad šitiek metų jis paliktas be dėmesio, koks baisus įsiskolinimas kultūrai.

- Grįžkime prie jūsų paveikslų temos. Jai labai pritiktų puiki istoriko Edvardo Gudavičiaus frazė: „Istorija yra ginklas. Kai kada netgi vienintelis ginklas, kai kiti ginklai iš mūsų atimti...“


- Manau, kad mūsų dienomis Europa ir pasaulis išgyvena labai rimtą krizę. Lietuva yra atsidūrusi ant peilio ašmenų: tikėkime ir ateity nebus karo, tačiau iškilusi kita grėsmė - ištirpti. Jeigu Europos Sąjunga pasuks Europos Federacijos, o ne atskirų valstybių sąjungos kryptimi, Lietuvai bus labai sunku atsilaikyti. Kai ištinka kažkokios krizės, kai iškyla kažkokių grėsmių, tuomet reikia atsigręžti į istoriją ir pasisemti kažko esminio, tikro, suteikiančio pasitikėjimo ir jėgų.

Kartą į mano dirbtuvę Rimantas Dichavičius buvo atvedęs vieną italų fotografą, skersai išilgai šmaižantį po Europą. Tapiau istorinį paveikslą, kai jis atėjo - išdidus, raudonu šaliku. Aš vieną po kito komentavau jam istorinius paveikslus, pasakojau apie Algirdo žygius prie Mėlynųjų Vandenų, kur buvo sustabdyta Čingischano, iš esmės stipriausios pasaulio kariuomenės, slinktis Europos link... Jis sėdėjo sėdėjo, bliuško bliuško, paskui susiėmė už galvos: ar jūs tuos dalykus savo vaikams mokykloje aiškinat, paklausė. Ir čia aš jam sumelavau, - man buvo gėda pasakyti, kad neaiškinam.

Iš viso normalioje valstybėje, prezidentūroje, Seime ar Vyriausybės rūmuose, turėtų būti vienas kitas paveikslas (nesakau, kad mano) istorine tema. Atsimenu, Anglijos karalienė Elžbieta II labai stebėjosi, sužinojusi, kad kadaise Lietuva buvo stipriausia imperija Europoje, o Česlovas Juršėnas, valstybės plotą mėgino pavaizduoti rankomis, - kitokį būdą, kai istorija nėra vizualizuota, matyt, sunku surasti. O įsivaizduokite, kaip Anglijos karalienė prezidentūros ar Seimo menėje prieina prie paveikslo, kur vaizduojama Barbora Radvilaitė, o mūsų diplomatas ar politikas aiškina karalienei apie karalienę Barborą, jos mylimąjį - karalių Žygimantą Augustą, užbėrusį ją dovanomis iš viso pasaulio, ir tie perlų karoliai, kurie yra nutapyti karalienės Viktorijos paveiksle Londone, yra Barboros karoliai... Tai va kas yra Barbora, kas yra Lietuva... Tai aptarus, jau galima kalbėti ir apie prekybinius ar kitokius reikalus... Arba šit vienas įstabiausių motyvų mūsų istorijoje - Gediminas ir jo laiškai. Mūsų karalius suformavo tokią valstybę, apie kokią net ir dabar europiečiai turėtų pasvajoti, jo tekstuose, tarkim, buvo pasakyta: kiekvienas gali melstis savo dievams. Ir tai buvo pasakyta tais laikais, kai Europoje pleškėjo inkvizicijos laužai.

- Galėtumėt tarti žinąs, kokiems dievams europinės krizės akivaizdoje meldžiasi mūsų valdžia?


- Kokios Europos ji nori, nežinau. Esu pastebėjęs, kad mūsų politikai vengia šitos temos, jie jos nedrįsta net paliest, apsimeta, kad ji neegzistuoja, o jeigu pradeda šnekėt, nuplaukia paviršiumi, kalbėjimą apie gyvybiškai svarbius Europos ateities reikalus vadindami populizmu arba nacionalizmu. Ir išvis, ką sako apie ES demokratiją tokia praktika, kai, tarkim, dviejų valstybių - Prancūzijos ir Vokietijos - vadovai subėga į kavinę, pasišnibžda pasišnibžda ir po to sako: va taip bus Europoje... Tai ką - nereikia tokiomis aplinkybėmis istorinių paveikslų? Jei ES taps federacija, turi likti bent kokių ženklų, kad buvo tokia lietuvių tauta, tokia Lietuvos valstybė...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (14)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TRENERIS: Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo jaunimo sistemą sustiprins treneris Arvydas Gronskis.
  • INAUGURACIJA: penktadienį įvykusias prezidento Gitano inauguracijos iškilmes per LRT TV stebėjo 25,3 proc. visų televizijos žiūrovų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar Lietuva turi tikrų politikų?

balsuoti rezultatai

Ar džiaugiatės atvėsusia vasara?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

 +11 +12 C

 

 +11 +13 C

+20 +23 C

 +18 +20 C

 

 +19 +21 C

 0-3 m/s

 0-4 m/s

 

 0-4 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis