Edmundas Gaubas: Lietuvą įsivaizdavome visai kitokią

59-erių radviliškiečiui medžio meistrui Edmundui Gaubui, kurio darbai alsuoja lietuviškumu ir patriotizmu, skaudu matyti, kaip Lietuva tolsta nuo tos vizijos, kuri buvo įsižiebusi Atgimimo metais. Tačiau lietuviai, anot meistro, vis dar geba suremti pečius ir ištverti visas negeroves.

O ar bebus kam suremti tuos pečius, jei Lietuva jau dabar išsivažinėja ištisais miestais ir miesteliais? Jei didi šalies istorija liks tik vadovėliuose ir tokiuose drožiniuose kaip E.Gaubo „Lietuvos kariuomenė puola bermontininkus“ ar 3,4 m ilgio horeljefas „Žalgiris. Sugrįžo lietuviai“?

- Lietuvos istoriją įkūnyti savo kūriniuose nevengėte dar sovietiniais metais. Neteko būti iškviestam pasiaiškinti? - pasiteiravo „Respublika“ E.Gaubo.

- Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paveikslų seriją kurti baigiau apie 1987-uosius. Sovietmetis jau pamažu traukėsi, tad eksponuodamas šiuos darbus sulaukiau daugiau palaikymo nei puolimo. Gal labiau užkliuvo tik didysis kunigaikštis Algirdas, kurį išdrožiau Maskvos fone. Spaudoje tuomet buvo stebimasi, kaip aš išdrįsau Lietuvos didįjį kunigaikštį pavaizduoti prie Kremliaus sienų. Buvo svarstoma, kad geriau neerzinti rusų tokiais darbais.

- Žalgirio 600-osioms metinėms jūsų sukurtas įspūdingo dydžio horeljefas apkeliavo daug ekspozicijų salių ir... dingo. Koks jo likimas?

- Horeljefas eksponuotas įvairiuose Lietuvos miestuose, Trakų pilyje, Seime, svečiavosi ir Lenkijoje, Gniezno kultūros centre, o dabar noksta Radviliškyje (juokiasi - aut. past.). Šis kūrinys pateko ir į fotomenininko Rimanto Dichavičiaus fotografijų albumą „Laisvės paženklinti“. Man tai - didelė garbė. „Žalgirio“ horeljefu domėjosi Valdovų rūmai, gal kada ateityje jis ten ar panašioje erdvėje ir bus eksponuojamas. Vytauto Didžiojo vadovaujamos kariuomenės puolimą po suplanuoto atsitraukimo manevro vaizduojantį kūrinį kūriau penkerius metus, jame išskaptuotos 63 raitelių ir 82 pėstininkų figūros. Kol kiekvienai jų parinkau tinkamiausią vietą!

- Ar daug Lietuvoje šiandien likę to patriotizmo, kuriuo trykšta jūsų kūriniai?

- Manau, kad ištikus bėdai ta patriotizmo banga kartu su vidine energija atsirastų iš niekur. Lietuviai tokia tauta - kai ramu, niekas per daug nesimuša į krūtinę. Iš Vakarų per visą Nepriklausomybės laikotarpį į Lietuvą pateko daugiau bjaurasties nei gerų dalykų. Seniau nė girdėti negirdėjome apie narkotikus, mums niekas nepiršo seksualinių mažumų kultūros. Labai gerai, kad dar yra tokio jaunimo, kuris Vilniuje pražygiuoja skanduodamas tautinius šūkius. Kol tokio jaunimo yra, tol mūsų prisibijos. O jei liks vieni lepšiai, tada mums ant sprando lips visi, kas tik netingės.

- Iki šiol dirbate elektrošaltkalviu. Kada jūs kuriate?

- Elektrošaltkalviu dirbu jau keturis dešimtmečius, o kūrybai skiriu laisvalaikį - drožinėju po darbo, per atostogas. Drožinėjau ir tarnaudamas savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje - 1992-aisiais, minint Vytauto Didžiojo valdymo pradžios 600-ąsias metines, sukūriau ąžuolinę Vytauto skulptūrą prie savanorių būstinės Radviliškyje. Atgimimo metais visi buvo kupini entuziazmo, o dabar žmonėse daug nusivylimo. Stovėdami prie Nepriklausomybės ištakų žmonės įsivaizdavo ne tokią Lietuvą, kokią turime dabar. Entuziastai Lietuvą kūrė su didžiuliu užsidegimu, bet, vieniems kuriant, į valdžią pateko visai kiti.

- Kas buvo skaudžiausia regint, kaip Lietuva tolsta nuo daugelio širdyse puoselėtos vizijos?

- Ir buvo, ir tebėra skaudu matyti visišką atsakomybės nebuvimą. Kai taškomi dideli pinigai, o niekas už nieką neatsako. Atsakyti už savo klaidas Lietuvoje privalo tik smulkmė, o didieji kombinatoriai lieka nenubausti. Tai ir yra baisiausia. Kad ir situacija dėl „Mažeikių naftos“ - perleidome ją svetimiems, o dabar, turėdami naftos įmonę savo valstybėje, už benziną mokame brangiausiai visame Pabaltijyje. Kažkokia netvarka - ir niekas už tai neatsakingas.

- Ar ne todėl Lietuvos žmonės ir emigruoja ištisais miestais ir miesteliais?

- Pabaigusiam mokslus jaunimui susirasti darbą ir kabintis į gyvenimą Lietuvoje šiandien yra sudėtinga. Valstybiniu lygiu apie tai, matyt, niekada ir nebuvo galvojama. Keitėsi valdžios, bet visi patekę į valdžią nekreipdavo dėmesio į emigraciją - išvažiuoja žmonės ir nelieka problemos... Kita vertus, dar gerai, jei žmonės išvažiuoja ieškotis darbo, o neina plėšikauti.

- Didžioji dalis emigrantų apie sugrįžimą ir negalvoja, o jų vaikai susiduria su nutautėjimo grėsme...

- Vasarą pas mane lankėsi lietuvių šeima, jau daug metų gyvenanti Ispanijoje. Vyresnysis sūnus, šešiolikmetis, lietuviškai kalba dar suprantamai, bet jau su akcentu. Į mažesniosios mergaitės, kuriai gal dvylika metų, kalbą jau turi labai gerai įsiklausyti. Su tokiu akcentu burbuliuoja! Tėvai sako namie kalbantys lietuviškai, bet vaikų kalbai įtakos turi didžioji dalis laiko, praleidžiamo mokykloje, su draugais. Jei jau lietuvių šeimose su tokia problema susiduriama, tai ką kalbėti apie emigracijoje sukuriamas mišrias šeimas? Suaugusiesiems emigracijoje labai svarbu stengtis, kad tautiškumą išlaikytų jų atžalos. Svarbu, kad emigrantų vaikai užaugę žinotų, kas buvo Algirdas, Vytenis, Vytautas Didysis...

- Ką daryti, kad lietuvių tauta neišnyktų ir neliktų tik menininkų drožiniuose, kaip jūsų išdrožinėti kunigaikščiai?

- Emigravę lietuviai tirpsta svetimose kultūrose, į Lietuvą atvyksta užsieniečiai. Svetimšaliams turėtų būti griežtai pasakyta, kad Lietuvos pilietybė į kairę ir į dešinę nedalijama. Mes tuoj galime ištirpti tame globalizmo katile. O kiek lietuvaičių moterų išteka už svetimtaučių! Daugybė moterų Lietuvoje, kurių pavardės - jau nelietuviškos. Tai šiokia, tai tokia, jau nė nesuprasi, ar arabiška, ar kitokia. Lietuva asimiliuojama nepajudinant nė piršto. Reikėtų apie tautiškumo išsaugojimą daugiau kalbėti jau mokyklose, šviesti jaunimą nuo mažų dienų. Per daug mūsų visuomenėje šiandien liberalizmo, o jis kuo toliau, tuo daugiau plinta. Nejau tautiškumą gelbėti bus susigriebta tik tada, kai Lietuvoje mūsų liks mažiau nei pusė?

- Sakote, kad reikėtų daugiau kalbėti apie tautiškumo išsaugojimą. O kodėl Lietuvoje šiandien labiau aktualios diskusijos apie berniukų perrenginėjimus mergaitėmis - neseniai apie tai diskutuota ir Šiaulių universitete...

- Tos diskusijos apie berniukų ir mergaičių perrenginėjimus Lietuvai šiandien turėtų rūpėti mažiausiai, nes ir rimtesnių problemų turime net ne iki kaklo, o dar aukščiau. Kažkas atvažiuoja į Lietuvą su savo eksperimentais, o mes tokie imlūs, kaip bandomieji triušiai... Kam mums tie eksperimentai, jei turime savo tradicijas ir supratimą? Gal čia irgi daug ką lemia pinigai?

- Ko stokoja mūsų valstybėje gyvenantys ir ją kuriantys žmonės, kad ta valstybė bent kiek taptų panaši į tą išsvajotąją?

- Nuo žmonių požiūrio į valstybę ir bendrus tikslus priklauso labai daug kas. Vienas giminaitis dirba vilkiko vairuotoju ir važinėja po Europą. Sako, visur su muitininkais įmanoma susitarti, kad neieškotų pažeidimų, tačiau tik ne Estijoje. Estukai purto visus be gailesčio, gali jiems siūlyti, ką nori ir kiek nori, bet jie nekreipdami dėmesio sąžiningai atliks savo darbą ir užfiksuos visus rastus pažeidimus. Šaunus estiškas požiūris, prasidedantis nuo eilinio muitininko - jei aš tarnauju sąžiningai, gal ir ta valstybė pradės keistis į gera. O pas mus? Visi girdėjome, kad per vieną dieną dėl korupcijos buvo sulaikytos trys dešimtys muitininkų, kad Šiaulių policininkai prekiavo narkotikais...