Dvi medalių ir ordinų pusės

Mažiau besidomintiems rimtu kinu derėtų paaiškinti, kad „Scanorama“ - tai ne tik toks savotiškas laiko orientyras, bet ir Europos šalių kino forumas, didžiausias ir svarbiausias rudens sezono kino renginys Lietuvoje. Jo dienomis Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai pamato daugybę Europos kino meistrų sukurtų tikrai gerų filmų, susitinka su jų kūrėjais, o paskui kasdien skaičiuoja dienas iki kitos „Scanoramos“.

Ir kai šiemet, Valstybės dieną, „Scanoramos“ sumanytoja, įkūrėja, siela ir vadovė Gražina Arlickaitė prezidentūroje buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, pagalvojau: ir kam jai tas medalis? Pasakykite, ar gali būti menininkui aukštesnis apdovanojimas už jo sukurtą filmą, romaną ar „Scanoramą“, kurie žmonėms virstų jų laiko atskaitos taškais?

Visa tai, ką iki šio momento čia parašiau, vos ne pažodžiui pasakiau Gražinai Arlickaitei, su kuria mus sieja geras dešimtmetis darbo po tuo pačiu šviesaus atminimo Lietuvos kino studijos stogu. Tarp kitko, dar reikėtų priminti, kad Gražina - menotyros daktarė, docentė, Europos kino akademijos narė, tarptautinių kino festivalių, rengiamų Europoje, žiuri narė ir t.t.

- Tai kam tau dar tas medalis, mieloji Gražina?

- O tu žinai, aš nuoširdžiai juo džiaugiuosi. Pirmiausiai todėl, kad pirmą kartą gavau savo šalies apdovanojimą. Toks neįtikėtinas dalykas. Anksčiau esu gavusi Vokietijos apdovanojimą, o pernai „Scanoramoje“ Norvegijos ambasadorius man įteikė Norvegijos karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Karininko kryžių.

Bet aš didžiuojuosi savo šalies medaliu dar ir todėl, kad patekau į tokiu pat medaliu apdovanotų ypatingų, nuostabių žmonių kompaniją. Tai laidos „Gamta - visų namai“ įkūrėjas ir vedėjas Selemonas Paltanavičius, žilas gražus žmogus. Arba gaisrininkas, išgelbėjęs 6 mažamečius vaikus, išnešęs juos iš degančio kambario. Arba keistuolis, pats pasodinęs Nepriklausomybės ąžuolų giraitę ir iki šiol ją puoselėjantis. Beje, garsėjantis tokiu stipriu rankos paspaudimu, kad man kažkas patarė geriau jau rankos apdovanojimo proga jam netiesti.

- Ką tau reiškia žodis „Scanorama“. Konkrečiai - tau?

- Man tai ne žodis. Tai yra mano gyvenimas. Mano džiaugsmas. Ar gali nesidžiaugti, kai, tarkime, Kaune ateini į kino teatrą, kur vyksta „Scanoramos“ filmo pristatymas, ir staiga vienas žiūrovas prieina prie tavęs ne su gėlėmis, o su labai gražiu, didžiuliu didžiuliu obuoliu ir įteikia jį tau.

- Kaip ordiną?

- Žinoma. O tu žinai, Kaune vienu metu su „Scanorama“ „Akropolyje“ rengiama nuolaidų diena. Atrodo, visas miestas sulenda į šitą krautuvę, ir tu per tą minią, per triukšmą, per baisias muzikas tiesiog negali prasibrauti iki kino salės, kurioje rodysi visai kitus dalykus. Ir bijai, kad atsidaręs salės duris nerasi nė vieno žiūrovo. O tu randi pilnutėlę salę!

Pernai viena iš „Scanoramos“ premjerų tame pačiame Kaune sutapo su „Žalgirio“ krepšininkų rungtynėmis. Vėl nerimas - bus kino salėje žiūrovų ar ne? O kai atsidariusi duris pamatai ją pilną...

- Dar vienas ordinas?

- Taip. Ir dar kai salėje nė vieno žmogaus su spragintais kukurūzais burnoje! Apskritai „Scanoramos“ seansuose tokių dalykų nepamatysi. Čia visai kita publika.

Ir kai po viso to Kultūros taryba atsisako toliau skirti finansavimą „Scanoramai“, tu tiesiog nežinai, kaip į tai reaguoti... Vienas iš mūsų projektų buvo skirtas jaunų kino profesionalų lavinimui ir ugdymui. Savotiška kūrybiškumo laboratorija, galimybė pakloti pamatus mūsų kino ateičiai. Pasirodo, nereikia. Pasirodo, tai nėra mūsų kultūros politikos strateginė linija.

Kaip tik šiandien rytą buvau Kultūros taryboje. Man parodė mūsų projekto vertinimo balus. Vienas atsisakymo finansuoti motyvų - projekto vadovo, t.y. mano, kompetencija, kvalifikacija ir patirtis. Ją Kultūros tarybos anoniminiai ekspertai įvertino 6,6 balo iš 10 galimų. Tai ką aš dar turėčiau padaryti, kiek dar mokslo laipsnių, ordinų ir medalių gauti, kad pakilčiau tų anonimų akyse bent iki kokių 7 balų?..

- Likimas lėmė gyventi dviejuose pasauliuose: priklausomoje Lietuvoje ir nepriklausomoje. Dviejuose Lietuvos kino gyvenimuose - taip pat: priklausomame ir nepriklausomame... Ar dažnai apie tai susimąstai?

- Dažnai. Bet vos tik mintimis peršoku į anuos laikus, pirma, kas šauna į galvą, - tai mano kolega iš Estijos, kino kritikas Janas Rusas. 1978 ar 1979 m. Maskvoje vykusioje Tarptautinėje kinematografininkų konferencijoje svečiams iš Vakarų buvo pateikta Pabaltijo šalių filmų programa. Pamenu, svečiai, pasižiūrėję mūsų kūrybą, buvo baisiai nustebę, kad ničnieko nežinojo apie tokio kino egzistavimą visai netoli jų.

Ir tuomet Janas Rusas, matydamas tokią kolegų iš Vakarų reakciją, ištarė: „Jie mano, kad tai siurrealistiniai filmai. O čia juk mūsų gyvenimas...“

- Vienas kitas skaitytojas jau gali būti primiršęs, ką reiškia žodis „siurrealizmas“. Priminsiu. Paprastai tariant, tai modernizmo meno atšaka, kuriai būdingas maištavimas prieš protą, paklusimas pasąmonės srautams.

- Iš tiesų, visai netrumpai pagyvenome tame siurrealizme. Bet dabar, kai susiduri su politikų požiūriu, pavyzdžiui, į kultūrą, kai iš žiniasklaidos sužinai apie vienos ar kitos partijos žygdarbius, kurie kartais prasilenkia su protu ir todėl protu nesuvokiami, tu imi manyti, kad esi kažkokioje nerealioje erdvėje. Mes tarytum iš vieno siurrealizmo persikėlėme į kitą.

„Siurrealizmas“ reiškėsi ir anų laikų kinematografininkų, o ir apskritai menininkų gyvenime. Tie totaliniai, irgi protu nesuvokiami draudimai, kartais net atviras politinis smurtas prieš menininką. Tos negailestingos cenzūros žirklės, kabėjusios virš kiekvieno jų. Kiek romanų rankraščių, kino filmų buvo sumesta į cenzūros lentynas. Būdavo nusiritama iki tokio absurdo, kad kino scenarijaus ar romano, pavyzdžiui, sakinyje „Pro langą įskrido dievo karvutė“ buvo išbraukiamas „dievas“. Didelės fantazijos turbūt nereikia, kad įsivaizduotum, kaip pro langą įskrenda karvutė.

Dabartinis gyvenimo kine „siurrealizmas“ turi savo specifiką. Anas, kai daug kas buvo draudžiama, menininką skatino turėti tvirtą stuburą, o šiandieninis skatina turėti lankstų stuburą, nes būtent toks šiandien reikalingas kare dėl pinigų. O jau tada, kai prie pinigų lanksčiu stuburu prisikasi - laisvas kurti ką nori. Ir kuria ką nori... Ir todėl aš čia pacituosiu Vytautą Žalakevičių, anuomet pasakiusį: „Aš manau, tada, kai bus galima viskas, paaiškės, kad nėra apie ką kalbėti.“ Ir tikrai, pasakyti nelabai turime ką. Visi labai norime, kad mus ir mūsų filmus vertintų kažkur ten, toliau, tik kažkodėl dažnai užmirštame, kad mūsų filmai pasauliui įdomūs tada, kai jie pasakoja mūsų istorijas, apie tai, ką išgyvenome, patyrėme, supratome. Deja, pabandykime dabar kuriamuose mūsų filmuose surasti, atpažinti ar bent pastebėti Lietuvą...

- Esi žiniasklaidoje prasitarusi, kad Lietuvos kinas dar driokstelės, apie jį pasaulis dar išgirs...

- Aš tuo tikiu. Net mūsų „Scanorama“ - tai ne vien Europos šalių kino forumas, kuriame Lietuva kasmet supažindinama su tuo, ką įdomiausio sukūrė Europos kino meistrai. Tai ir mokykla mūsų kinematografininkams. Be to, mes rengiame mokymus jauniesiems mūsų kino kūrėjams Lietuvoje ir užsienyje. Vėl priminsiu Žalakevičių, kuris sakė: „Į lietuvių kino istoriją žiūriu kaip į sezonų kaitą. Vienam sezone obelys nušąla, kitam, žiūrėk, duoda labai gausų obuolių derlių. Bet tai visiškai nereiškia, kad net kūrybinio „badmečio“ sezone kas nors staiga nesukurs kažko net labai vertingo, gražaus ir svarbaus.“

Tik mane labai erzina šiandien sklindančios šnekos, esą jau pradėjome daryti šiek tiek daugiau filmų nei du per trejus metus, ir tai jau yra mūsų kino industrijos proveržis. Nėra čia jokio proveržio. Proveržis bus tuomet, kai kiekybėje, kuri taps norma, atsiras kokybė. Juk ir sovietmečiu ji Lietuvoje atsirado tiktai todėl, kad filmai buvo gaminami nuolat. Manau, anksčiau ar vėliau taip bus ir „šiame pasaulyje“. Šiuo klausimu esu optimistė. Be to, gyvenime visada ieškau pozityvo. Negatyvo ieškoti nereikia. Jis ateina savaime - nekviestas ir neprašytas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“