respublika.lt

D.Malajevas: Vydūno dramaturgija – neatrasti brangakmeniai

(0)
Publikuota: 2017 birželio 19 14:17:14, Rima Palijanskaitė
×
nuotr. 1 nuotr.
Domininkas Malajevas

Šiuo metu teatro režisierius Domininkas Malajevas intensyviai ruošiasi vyksiančiam dideliam renginiui – birželio 20 dieną Priekulėje prasidėsiančiai teatro laboratorijai-festivaliui. Norėjosi iš jauno režisieriaus išgirsti apie Vydūną ir jo dramas, apie jo sumanymą pastatyti Vydūno misteriją „Jūrų varpai“. Misterijos premjera įvyks birželio 23 dienos vakare, o prieš tai (22 dieną) – Vydūno dramaturgijai skirta mokslinė konferencija.

 

- Kada pirmą kartą išgirdote apie Vydūną ir kodėl juo susidomėjote?

- Apie Vydūną, turbūt kaip ir dauguma, pirmą kartą išgirdau mokykloje. Nusprendus studijuoti teatro režisūrą, poreikis domėtis jo kūryba išaugo. Viliuosi, kad apie Vydūną anksčiau ar vėliau išgirsta kiekvienas sąmoningas lietuvis, jeigu jis tapatina save su Lietuvos valstybe, lietuvių tauta. Jeigu žmogus nežino savos istorijos, savo šaknų, kultūros, – ar įmanoma jam kurti pilnavertį gyvenimą?

Vydūnas kviečia mus įsiklausyti į savo vidų, savo esybe patikrinti tiesas, vertybes ir siekti šviesos, kad pažintume save ir Didįjį Slėpinį.

- Kuo įdomus Vydūnas kaip dramaturgas, kuo išsiskiria, kuo patraukia jo dramos?

- Savita pasaulėjauta, savita filosofija yra jaučiama ir jo dramose, kurios, mano manymu, tuo ir yra unikalios. Netikėti siužetai, mistiniai personažai, neįprastas istorijos pasakojimas, peršokant skirtingus žmonijos laikmečius, taip pat metaforos, simboliai, ženklai, sodrus filosofinis dramos pagrindas, – nieko panašaus lietuvių dramaturgijoje neturime. Stebėtina, kad tokie išminties ir prasmių šaltiniai išlieka nepaliesti – juk teatruose Vydūno pastatymų neatsiranda. Susidaro įspūdis, tarsi tautos dvasios gyvybinės arterijos būtų užakusios, todėl gyvas, švarus ir sveikas kraujas nebegali patekti į žmonių širdis. Išties, kodėl jo dramos nedomina šiandienos teatrų? Kodėl nusigręžiame nuo to, kas labai sava, o kartu amžina ir nepavaldu laikui, o vietoj to ieškome prasmių ir nusiramino vienadieniuose ir dirbtiniuose dalykuose?

- Jūs stebinate ir tarsi paneigiate daugelio kartojamus teiginius apie šiandienos jaunimą. Juk daugelis pasakytų, jog Vydūnas pernelyg sudėtingas, o jauni žmonės ieško ne Vydūno puoselėtų amžinų vertybių, bet pramogų bei atsipalaiduoti padedančių lengvų pjesių ar komedijų?

- Argi savitumas gali būti laikomas kliuviniu? O jeigu atsisakoma tiesos tik dėl to, kad ji pernelyg sunki, tada nebelieka judėjimo į ją, tuomet nebeatskiriame kur kairė, o kur dešinė, kur viršus, o kur apačia – blaškomės į visas puses. Jeigu taip, tuomet nereikalingas nei Vydūnas, nei Dantė ar Šekspyras, nei Čechovas ar Brechtas. Čia vertybinis klausimas. Mano manymu, tai labiau ne jaunimo, o šiuolaikinio žmogaus problema. Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, kur pagrindinė vertybė yra akimirka, žybsnis, mirksnis, naujiena, o po to dar kita ir vėl kita, bet būtinai naujesnė negu prieš tai buvusi. Nes taip patogiau – ne taip sudėtinga. Jeigu žmogus iš tiesų vertintų laiką – taip neskubėtų.

- Kodėl ėmėtės Vydūno misterijos „Jūrų varpai“ – juk tai pati sudėtingiausia jo drama?

- Tas sudėtingumas labiausiai ir paskatino imtis šio veikalo – jį interpretuoti. Vydūnas teatre mums dar yra neatrasta, netyrinėta žemė. Nesvarbu kokia tai filosofo drama bebūtų, kiekvienoje iš jų, mano jutimu, yra užkoduota kai kas labai švento, nematomo, negirdimo, nepaliečiamo, bet jaučiamo subtiliuoju egzistencijos lygmeniu. Kokia teatrine kalba apie tai prabilti, kaip visa tai perkelti į sceną? Kaip MINTĮ, JAUSMĄ padaryti reginiu? Kaip žiūrovui padėti atpažinti jame pačiame skambantį slėpinį? Tai ir yra ieškojimo procesas, o pats ieškojimas, jeigu darai tai nuoširdžiai ir sąžiningai, įsiklausydamas į save, koncentruodamasis į turimą tikslą, ir yra gražioji kūrybos esmė. Misterija ,,Jūrų varpai“ – minčių, prasmių, metaforų, simbolių lobynas, turtingas savo interpretacijų galimybėmis. Visa tai brangakmeniai, kurie, deja, iki šių dienų nėra iškasti…

- Į savo ieškojimus įtraukėte ne vieną teatro kolektyvą, kas jie, ir kaip jaučiasi – ar neišgąsdino Vydūno sudėtingumas?

- Į šią Vydūno kūrybos teatrinę laboratoriją yra pakviesti 4 teatrai. Tai Akmenės jaunimo dramos studija „9 –tukas“ (režisierė Andrėja Gričiūtė), Gargždų miesto teatras (režisierius Vaidas Kvedaras), Priekulės Ernsto Vicherto teatras (režisierius Donatas Savickis) ir Agluonėnų klojimo teatras (režisierius Domininkas Malajavas). Šių teatrų režisieriai ir aktoriai diskutuos, aiškinsis, kaip aktualizuoti Vydūno kūrybą šiandienos teatre, kaip atskleisti misterijos „Jūrų varpai“ pagrindinę mintį bei jos dvasią. Mažosios Lietuvos folklorines dainas atliks Priekulės folkloro ansamblis „Vėlingis“ (vadovė Rūta Vildžiūnienė), kuris taipogi bus įtrauktas į misterijos veiksmą. Dalininkė Laura Guokė sukūrė spektaklio kostiumus. Kompozitorius, džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis spektaklio metu atliks specialiai misterijai savo sukurtą muziką. Scenografas meistrauja dvi 3,5 m aukščio kaukes, kitus scenografinius elementus. Aktoriai dabar yra repeticijų sūkuryje. Birželio 23 d. Joninių vakarą Priekulės Vingio parke įvyks jungtinė visų teatrų misterijos premjera. Laukia gražus, prasmingas, išliekamąją kultūrinę vertę turintis renginys, kuris sujungs skirtingus teatro ir kitų meno sričių menininkus, tiek mėgėjus, tiek profesionalus. Džiugu, kad šiame procese atsirado bendraminčių, kuriems Vydūnas nepasirodė svetimas. Kiti metai yra paskelbti Vydūno metais, tad šiuo spektakliu, šia kūrybine laboratorija, mes jau žengiame į juos.

Kiekvieną kūrėją – rašytoją, režisierių, aktorių – augina kūriniai, į kuriuos jis savo siela panyra, prie kurių vienaip ar kitaip prisiliečia. Geri kūriniai praturtina, augina ir jo skaitytoją ar žiūrovą. Vydūnas kiekviena savo drama siekė pažadinti paties žiūrovo vaizduotę, jo dvasią-sielą. Todėl lieka palinkėti režisieriui eiti tuo itin sunkiu, bet vaisingu keliu, kuriuo pataria eiti Vydūnas. Štai jo kone prieš šimtmetį (1921 m.) rašyti žodžiai (straipsnyje „Senesnioji bei naujesnioji drama ir mes“):

„Tikrasis menas aprėpia visas gyvenimo sritis. Jo apsireiškime dalyvauja dvasia-siela, mintys, jausmai-ūpai ir regimojo pasaulio veiksniai. Kurdamas menininkas turi būti gyvas iš pat savo sielos gelmių ir vėl – lig pat kūno odos. Jo gyvumas negali būti paprastas. Jis turi pareiti tiesiog iš dieviškosios aukštybės, nes tik tuomet gali būti kuriama, kas verta meno veikalo vardo. Ir tik toks meno veikalas yra kupinas aukštos, galingos, šviesios gyvybės ir veikia atitinkamai jį patirtį pasiruošusįjį žmogų taip, kad jis tarsi aukštinamas ir šventinamas.“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s