respublika.lt
 

Dirigentas Gintaras Rinkevičius: Politikoje daug veidmainystėsnuotraukos (13)

2019 birželio mėn. 17 d. 07:15:40
Kalbėjosi Danutė ŠEPETYTĖ

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas dirigentas Gintaras RINKEVIČIUS sako niekada nesijaučiąs pralaimėjęs, jeigu rinkimus laimi ne tie, už kuriuos jis pats būna balsą atidavęs. Bet visuomet jaučiasi pats kaltas, jeigu mūsų išrinktieji dirba prastai.

×
nuotr. 4 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

 

Bet pradėjome ne nuo politikos, - nuo to, kas niekam neturėtų kelti abejonių.

- Matot, kaip sužydėjusi gamta... gyvenimas gražus, tiesa?

- Gyvenimas yra nuostabus! Dabar jaučiuosi labai jaunu žmogumi todėl, kad man ką tik gimė sūnus.

- Leiskite prisidėti prie gausybės sveikinimų. Bet ne tik dėl to stebuklo gyvenimas jums turėtų atrodyti nesvietiškai gražus. Esate kalbėjęs, kad juo daugiau žmogus susipažįsta su tikrąja klasikine ar romantine muzika, tuo gyvenimas jam tampa gražesnis...

- Jeigu vien grožėtumeisi muzika, taptum egzaltuotu žmogumi ir galbūt net pamirštum, kad reikia diriguoti, galvoti apie formą, apie įvairias kūrinio atlikimo subtilybes ir problemas, kurios gali iškilti grojant simfoniniam orkestrui. Tad nepamiršdamas meilės muzikai turi išlikti profesionalu. Šiuo atveju būti profesionalu reiškia nepasiduoti jausmui, kad ta muzika iš tiesų yra labai graži. Atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys dalykai, tačiau tiesa tokia: kai publika grožisi muzika, dirigentas dirba savo darbą...

- O kada leidžiat sau ja pasigrožėti?

- Tada, kai pats sėdi koncerte kaip klausytojas. Tiesa, kartais nejučiomis imi vertinti, kaip atliekamas kūrinys (nes žinai, kaip jis turi būti atliekamas), ar jis švariai skamba, ar kokybiškai, bet būna ir tokių momentų, kai viską pamiršti ir tiesiog plauki su muzika.

- Gedulo ir vilties dienos proga jūsų orkestras griežė Vilniuje V.A. Mocarto „Requiem“...

- Žinote, kiek kartų atlikau tą kūrinį? Aš ir pats tiksliai nepasakyčiau, specialiai neskaičiuoju, bet gal 40 kartų bus, ir man nuo to ta muzika tik gražesnė ir gražesnė darosi. Jai skambant laikas praranda savo laikiškumą, - tiesiog ji amžina.

- Ar profesionalui turi reikšmės aplinkybės, kuriomis atliekamas šitas kūrinys?

- Ir taip, ir ne. Kai jis skirtas Gedulo ir vilties dienai, tai, be abejo, reikšminga detalė, tačiau ta pati muzika, skambanti ir koncerto programoje, savojo grožio nepraranda. Tokie kūriniai, kaip Mocarto „Requiem“, Dž.Verdžio „Requiem“, kaip A.Dvoržako „Requiem“, yra amžinoji genialioji muzika, kuri tinka bet kada ir bet kuriai progai, - šitie kūriniai yra begalinio grožio muzika. Aišku, ta muzika gali skambėti ir per laidotuves, bet ji gali skambėti ir koncertų salėse, žmonėms nebūtinai galvojant apie praradimus; galų gale, filosofiškai žiūrint, visi esame mirtingi ir visi išeisime, - pasiliks tiktai ši muzika.

- Jūsų orkestras įkurtas 1988 metais. Tiesa, kad sovietinės Lietuvos švietimo ministras Henrikas Zabulis, kuriam esate dėkingas dėl orkestro atsiradimo, turėjo pastovią vietą salėje?

- Taip, tiesa, Kongresų rūmuose jis turėjo nuolatinę vietą. Bet jaučiu dėkingumą ne jam vienam - ir tuometiniam finansų ministrui Romualdui Sikorskiui, ir tuometiniam kultūros ministrui Jonui Bieliniui, prisidėjusiems, kad atsirastų orkestras, pradžioje vadintas Jaunimo simfoniniu orkestru.

- Inteligencijos bruožas - saugoti atminimą, pagerbti - šiais laikais miršta kartu su inteligentų karta...

- Aš optimistiškesnis: vieni inteligentai miršta, juos pakeičia kiti. Nors kartais atrodo, kad pasaulis ritasi nežinia kur, bet vis tiek norisi tikėti, kad ne vien tik praradimais judama į priekį.

- Esate minėjęs, kad jūsų akimis kultūra ir politika yra skirtingose barikadų pusėse. Gal galėtumėt pakomentuoti šią mintį?

- Nesu kategoriškumo šalininkas, nepamenu, kokiame kontekste ši mintis buvo išsakyta, bet, žinoma, kai kada kultūra ir politika esti skirtingose pusėse, nes politika nėra tokia principinga ir sąžininga, kokia turėtų būti. Politikoje labai daug veidmainystės. Kultūroje, manau, tos veidmainystės irgi yra nemažai, bet, pvz., tarp muzikantų jos apskritai negali būti, nes grodami muzikos kūrinį jie turi jį išgyventi, negailėdami nei emocijų, nei jėgų.

- Tikite, kad sąžinė ir politika nėra antonimai?

- Mano nuomone, juo aukštesnis postas, juo sąžiningesnis turi būti jį užimantis žmogus, nes jis labiau matomas ir galbūt juo labiau pasitikima. Prezidentas Valdas Adamkus, manau, yra sąžiningas politikas. Tikiuosi, kad sąžiningas politikas bus ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda... Kas kas, o prezidentas tiesiog privalo būti principingas, sąžiningas ir teisingas žmogus, ne jis yra valstybės veidas ir jo atžvilgiu tauta puoselėja didelių vilčių. Aš suprantu, kad būti principingam politikoje yra žymiai sunkiau, negu būti principingam kultūroje arba muzikoje ir jei šiuo požiūriu palygintume politikus ir kultūros darbuotojus, matytume, jog veidmainiškumo daugiau politikoje. Aš jau nekalbu apie tuos politikus, kurių siekis - tik padaryti karjerą, - tarp jų pasitaiko ir nelabai protingų, ir nesąžiningų žmonių.

- Jūsų mintis verčia tęsti, jog daugeliu atvejų šiuolaikinis (arba postpostmodernusis) menas yra veidmainystė.

- Teisingai, bet vėlgi neabsoliutinkime, - ne visas šiuolaikinis menas yra veidmainystė. Šiuolaikiniame mene nestinga įdomių ir labai talentingų dalykų, jų pasitaiko ir šiuolaikinėje muzikoje, bet vis tiek iš šiuolaikinės muzikos atstovų, sakysim, kompozitorių kūrinių mažai kas turi išliekamąją vertę. Be abejo, negali peikti, kad žmonės ieško savo vietos pasaulyje, konstruodami instaliacijas, performansus, bet nereiktų lyginti jų kūrybos su tikru profesionaliuoju menu, kurio aukštumų siekiant, sakysim, balete ar muzikavime tenka ne vienus metus ruoštis ir ne vienus metus kantriai, sunkiai dirbti. Norint padaryti įdomią instaliaciją ir gauti gerą prizą, tiesiog reikia ją pademonstruoti tinkamu metu tinkamoje vietoje. Žinoma, šiuolaikinio meno Venecijos bienalėje laimėtas pagrindinis prizas Lietuvos vardo garsinimui tik pasitarnaus, bet ar tas performansas turi išliekamąją meninę vertę, abejočiau. Aš galiu būti neteisus, bet manau: „Venecijos liūtas“ yra svarbus prizas, bet nėra toks svarbus kaip „Grammy“ arba „Oskaras“.

- Kultūrininkai nuolatos skundžiasi valdžios nedėmesingumu - gal mes perdedame valdininkų vaidmenį kultūros atžvilgiu? Gal jie mažiau svarbūs nei atrodytų?

- Tai idealistinis požiūris, nes šiaip kultūra, bent jau muzikinė kultūra, negali egzistuoti be valstybės paramos. Ir jei valstybėje atsiranda stiprus pareigūnas, na, kultūros ministras, premjeras ar prezidentas, kurie supranta profesionalaus meno vertę, jie gali suteikti didžiulį postūmį visos kultūros prasme. Sena tiesa - Lietuvoje profesionalusis menas tiesiog nepakankamai finansuojamas. Jei palygintume Berlyno filharmonijos ir mūsų orkestro muzikantų atlyginimus (na, gerai, ne Berlyno, o Helsinkio, Stokholmo), matytume, kokios žiaurios disproporcijos egzistuoja. Tad sunku pervertinti valdžios vaidmenį kultūrai, jei nuo valdininkų priklauso, kaip finansuojama ta kultūra, - ne kontroliuojama, o finansuojama, nes ieškodami kontrolės būdų valdininkai yra kur kas paslankesni.

- Matote kokių nors požymių, kad padėtis imtų keistis į gera?

- Man labai norisi būti dideliu optimistu, bet jeigu po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro susikūrimo per trisdešimt metų neatsirado tokio lygio darinio ar reiškinio, galima sakyti, kad rimtų postūmių per tuos dešimtmečius ir nebūta. Nenoriu būti kategoriškas, - galima surasti kultūros raidoje ir sveikintinų, ir gerų dalykų, ir mūsų solistų pasiekimų svetur, bet, sakysim, operos solistai Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas ar Kostas Smoriginas pasiekė pasaulinių aukštumų ne todėl, kad vienas ar kitas valdininkas buvo palankus kultūrai, - nepaisant nieko jie pasiekė tų aukštumų ir tai yra puiku. Taigi bendrąja prasme nebuvo nei ypatingų pakilimų, nei kietų nusileidimų pakaušiu į asfaltą. Bet proveržio nėra ir ekonomikoje.

- Manote, jog tai susiję?

- Be abejo, tiktai politikai to nesupranta. Profesionalusis menas nesiekia išsivysčiusių Europos šalių lygmens, nes valdžios požiūris į kultūrą irgi nėra „išsivystęs“.

- Ar po pastarųjų rinkimų nesijaučiate pralaimėjęs?

- Aš niekad nesijaučiu pralaimėjęs, jeigu išrenkamas ne tas asmuo, už kurį pats balsavau, nes suprantu, kad mano ir dviejų milijonų požiūriai į vieną ar kitą žmogų nebūtinai turi sutapti. Aš atlieku savo pilietinę pareigą ir kartais lieku nustebęs, kai, pvz., dviem tradicinėms jėgoms (konservatoriams ir socialdemokratams) vis dėlto tauta suranda trečią jėgą („valstiečius“), kuri galbūt ne visada atliepia jų lūkesčiams, tačiau paliudija, kad mūsų valstybės žmonės, lietuviai ir ne tik lietuviai, ieško alternatyvų. Paprastai Lietuvoje pasireiškia toks fenomenas: tauta, kuri išrenka savo atstovus į Seimą, netrukus ima juos juodinti, teigti išrinkusi „ne tuos“, nors iš tikrųjų jeigu išrenkame „blogą“ Seimą, turėtume kaltinti tiktai patys save, nes čia galioja kolektyvinės atsakomybės principas. Kultūroje, sakyčiau, irgi galioja tas pats principas: kiek pačiai tautai reikia kultūros, tiek galų gale jos ir yra. Ir jeigu šiandien sumenkęs kultūros vaidmuo valstybėje, vadinasi, mes patys ir esame kalti.

- Jūs - daugiavaikis tėvas. Ar jums drąsu leisti vaikus į pasaulį, kuriame, regis, vis mažiau sveiko proto apraiškų?

- Man nedrąsu, aišku, nes pasaulyje iš tikrųjų esama baisių dalykų, bet iš jų baisiausias yra karas. Manau, kad bendros Europos sprendimas yra genialus sprendimas ir aš meldžiuosi, kad nepasikartotų istorija, sukėlusi, sakysim, Antrąjį pasaulinį karą. Prieš šitą tikslą nublanksta išskaičiavimai, kas kur pirmauja, kas ekonomiškai stipresnis, kuris didesnis lietuvis ir panašiai. Aš labai norėčiau matyti Europos Sąjungą draugišką vien dėl to, kad joje būtų išsaugota taika.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (13)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PAŽADAS: bandant išvengti katastrofiškų klimato kaitos padarinių, 66 šalys parodė ryžtą iki 2050-ųjų pasiekti nulinius anglies dvideginio išmetimo kiekius.
  • SKOLA: Vyriausybė vidaus rinkoje pasiskolino 20 mln. eurų už vidutines 0,267 proc. palūkanas; suma skolinamasi beveik 10 metų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar gerai, kad Seimo nariams leidžiama kandidatuoti kituose rinkimuose nepasibaigus kadencijai?

balsuoti rezultatai

Ar norėtumėte, kad jūsų namuose būtų įjungtas šildymas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +3 C

 +0 +3 C

 

 +2 +4 C

+11 +13 C

+11 +13 C

 

 +10 +12 C

0-2 m/s

 0-2 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1030 PLN - 4.3575
RUB - 70.3933 CHF - 1.0942
GBP - 0.8823 NOK - 9.9423
reklama
Ūkis