respublika.lt
 

Dainuojam angliškai, kaip mokam

2014 spalio mėn. 15 d. 16:31:39
Rimvydas Stankevičius

Daugiau nei prieš du dešimtmečius šiais žodžiais maestro Vytautas Kernagis jau mėgino gėdinti suglobalėjusius tautiečius, pridurdamas, kad toks lietuvių pomėgis žaisti anglus Europai sukelia daug juoko. Šiandien apie Lietuvos jaunimo tobulai įvaldytą, bet vis tiek Europą juokinančią mūsų anglų kalbą šnekamės su anų dienų V.Kernagio bendražygiu, puikiu kompozitoriumi ir virtuozišku atlikėju Andriumi Kulikausku.

×
nuotr. 1 nuotr.
A.Kulikauskas: Kodėl pasaulis turėtų domėtis mūsų „beždžioniukų šou“, ypač jei tie „beždžioniukai“ neturi nei tautinės, nei kultūrinės savigarbos? Stasio Žumbio nuotr.

 

- Gerbiamas kompozitoriau, atsimenate drauge su V.Kernagiu dainuotą dainą „Geri vyrai“? Nemanote, kad šiandien šios dainos tekste slypinti pašaipa dar aktualesnė?

- Na, pirmiausia noriu pasakyti, kad nesu prieš užsienio kalbų mokėjimą ir pati anglų kalba čia niekuo dėta. Bėda yra ne dėl anglų kalbos mokėjimo, o dėl naivaus mėginimo per kalbą ir tos kalbos nešamą kultūrinį kodą keisti savąją tapatybę.

Angliškai, beje, laužydami liežuvius ir neretai nesuprasdami žodžių prasmės, dainuodavome ir mes - hipiuojantis sovietinių laikų jaunimas. Nurinkinėdavome grupių „Slade“, „The Beatles“, „Creedence“ akordus, iš klausos įsimindami nesuprantamus žodžius... Norėjome drauge su pasaulio jaunimu džiaugtis ta muzika, jos pažadintomis idėjomis, šūkiais, madomis... Norėjome tą muziką parodyti gūdžioje kultūrinėje atskirtyje gyvenančiai, laisvės alkanai Lietuvos visuomenei...

Tačiau hipių judėjimas juk neįžiebė mūsų širdyse noro iš lietuvių persikvalifikuoti į amerikiečius, o „The Beatles“ - į anglus. Atvirkščiai, tai, ką gero rasdavome anapus geležinės uždangos, tuojau pat stengdavomės absorbuoti ir praturtinti jų meniniais atradimais savąją kultūrą, domesių kontekstus bei gyvenimo spalvyną. Antai koks gražus paradoksas: angliška „The Animals“ daina „Tekančios saulės namai“ netruko pas mus susirasti lietuvišką tekstą - Maironio „Trakų pilį“, kuris - skiemuo į skiemenį - idealiai tinka. Arba pats suradau, kad Pauliaus Širvio eilėraštį „Neatnešiau aš rožių“ galima dainuoti pagal grupės „Creedence“ šlagerio melodiją... Neįsivaizduojate, kokio populiarumo sulaukė ši „sulietuvinta“ daina, atlikta šokiuose. Neįsivaizduojate, su kokiu džiaugsmu angliškai nemokanti ar nemėgstanti dainuoti publika sutiko atsiradusią galimybę lietuviškai padainuoti roko dievukų hitą...

- O patys angliškai sau tekstų kurti nemėginote?

- Ne. Buvo atvejų, kad, patys nesugebėdami pritaikyti lietuviško teksto pasauliniam šlageriui, kreipdavomės į profesionalius poetus, ir jie neatsisakydavo pagelbėti - išversdavo, surimuodavo... O atvirkščio varianto mums nereikėjo. Suprantate, mūsų ir pačios kūrybos tikslai buvo mažumėlę kitokie. Kūrėme ne visuotinio pripažinimo norėdami sulaukti, o ieškodami galimybių, kaip geriau išreikšti save, išsakyti subtilius sielos virpesius, poezija užkoduotą laisvės troškimą, priespaudos patirtis... Norėjome kalbėti apie tai, kas mums patiems rūpi ir skauda.

O tokiam kalbėjimui nuo amžių amžinųjų bet kuriame pasaulio taške gyvenančiam žmogui tėra tinkama vienintelė kalba - gimtoji, ta, kuria mąstome, per kurią jungiamės su protėviais, su visomis pačios kalbos galios apraiškomis, į ją per šimtmečius suneštais kultūros lobiais, joje saugoma pasaulėjauta, tik mums atsiveriančia frazeologija, metaforų spektru, unikalia fonetine kalbos melodika... Kuriant dainą argumento, kad ji bus mėgstama ir dainuojama, mums tikrai nepakakdavo, - daina visada dar norėjome ir šį tą pasakyti žmonėms. Šį tą - kuo tikime ir ką branginame. Na, argi įmanoma angliškai išsakyti tai, kas kunkuliuoja lietuvio širdyje?

- Taigi. Kaip tik tokie naivūs bandymai nusibeždžioniautus dalykus pateikti kaip nacionalinę savastį, akivaizdžių prigimtinių bruožų išsižadant, manau, šiandien ir kelia Europai juoką. Nes nenuneigsi - kalbėti angliškai be akcento lietuvių tauta jau tikrai išmoko.

- Aš manau, visa tai iš baimės būti pavadintiems Europos provincija. Gana jaunuoliška klaida yra nesuprasti, kad būtent toks polinkis imituoti kitas kultūras ir paverčia mus neįdomiais, nieko išskirtinio neturinčiais Europos marginalais. Derėtų suprasti, kad su išmokta kalba, nusižiūrėtomis manieromis ir iš užsienio dainų nusiklausyta neva mums patiems aktualia problemika juk netapsime anglams įdomesni už juos pačius. Panašiai atrodytų, jei jokių kultūrinių ataidų kraujyje neturintys anglai mėgintų su mūsų liaudies ansambliais varžytis dainuodami lietuviškas sutartines. Argi nesijuoktume tokias varžytuves stebėdami?

- Nepaisant to, muzikuojantis Lietuvos jaunimas angliškai linkęs dainuoti vis labiau, ir kitą sykį, tarsi tuo matuodami dainų kokybę, nuo scenos jie giriasi, esą lietuviškai apskritai nedainuoja. Kodėl taip yra?

- Na, daug kas čia yra mados padiktuota. Šiandien dainuoti angliškai reiškia būti krūtu, neva į tarptautinę auditoriją pretenduojančiu dainininku. Be to, lipdant tekstus angliškai lengviau paslėpti minties ir poetinės jėgos stoką. Lietuviškai dainuoti moksleiviškos brandos lygio tekstus, kurių vienintelė ir pagrindinė mintis: „Aš tave myliu, o tu manęs - ne“, pilnametystės sulaukusioms asmenybėms gal kiek drovu, o angliškai - kas gi išgirs, kas gi gilinsis?.. Be to, šiais laikais populiaru sakyti, kad anglų kalba dainų tekstams yra palankesnė. Taip sakant turima omeny, kad anglų kalboje yra daug trumpų prasminių žodžių, kirčių... Na, jei muzikinė eilutė yra trumpa, įsprausti į ją bent kiek prasmingesnį lietuvišką tekstą yra gana sudėtinga - reikia išmanymo, tam tikro poetinio talento... Tad negi prakaituosi, kai gali sudurstyti anglišką tekstą iš jau atmintyje nutūpusių klišių, parkeliavusių iš girdėtų dainų?

Štai taip ir sulaukiame tokių „europinio lygio“ kultūros apraiškų, kai vieni lietuvaičiai į „Youtube“ savas angliškas dainas deda, kiti po jomis angliškai komentarus rašo. O nė vienas užsienietis, dėl kurių taip stengiamasi, nė nepasivargina pasidomėti. Ir išties - kodėl pasaulis turėtų domėtis mūsų „beždžioniukų šou“, ypač jei tie „beždžioniukai“ neturi nei tautinės, nei kultūrinės savigarbos?

Manau, kad prigimtinė kalba, tautosaka, vėliava ir gimtoji žemė - šventi reikalai, kurių nė vienam neleista nei rinktis, nei užsigeidus pakeisti kažkuo kitu. O mėginantieji tiesiog praranda tai, ką turėję, mainais negaudami nieko. Antai kad ir vadinamasis angliškas humoras. Argi pakanka mokėti anglų kalbą, kad jį suprastume? Juk ne. Lietuviui tie angliški pajuokavimai visuomet atrodys labiau keisti negu išties juokingi, nes skiriasi ne tik kalba - skiriasi tautų pasaulėjauta, mentalitetas, nacionalinės vertybės, būties problemika ir daugelis kitų dalykų... Lygiai taip anglams, manau, keista ir juokinga klausytis angliškai sudainuotų dainų, kurių turinys ir kontekstai jiems svetimi ir nesuprantami.

- Pats tiesiogiai dirbate su kūrybingu Lietuvos jaunimu, dėstote jiems, buriate į kūrybines stovyklas, dalyvaujate bardų festivaliuose, sutraukiančiuose aplink save daug jaunimo... Girdėjau, kad pabendravę su jumis iki tol vien angliškai dainavę jaunuoliai neretai prabyla lietuviškai. Kaip tai pasiekiate? Kokius magiškus, prie nacionalinių šaknų sugrąžinančius žodžius ištariate jaunimui?

- Svarbiausia - jokio spaudimo, jokio moralizavimo. Tiesiog į stovyklas susiburiame nuostabioje, ošiančioje gamtoje, pakviečiame folkloro ansamblių, Veroniką Povilionienę retsykiais atsivežame, paskaitų paskaito žinomas baltistas Dainius Razauskas - ir koks apglobalėjęs jaunuolis be jokių moralų ūmai supranta ar gal, tiksliau, pajunta: „Po šimts, juk ir aš esu lietuvis.“

Be to, anglų kalba mėginantiesiems dainuoti būtinai pasakau, kad jeigu Goranas Bregovičius būtų dainavęs angliškai ir kūręs pagal „europinius“ standartus, šiandien pasaulis jo nežinotų.

Sakau: bičiuliai, jeigu jūsų kūryba bus verta - į anglų kalbą jūsų dainų tekstus išvers profesionalai ir dainuos visame pasaulyje. Na, pavyzdžiui, Sezarijos Evoros (Cesaria Evora) daina „Besame mucho“, kuriai šiemet sukanka 73 metai... Ši daina parašyta ispaniškai, bet esu girdėjęs ir anglišką, ir lenkišką, ir rusišką, ir net lietuvišką jos versiją.

Arba antai žymiosios Dž.Geršvino „Porgio ir Besės“ dainos „Summertime“, 2009 metų duomenimis, buvo užfiksuotos 1852 aranžuočių versijos įvairiomis įvairiausiomis kalbomis - net japoniškai.

Todėl, man atrodo, tikrasis pasaulio pripažinimas ateina ne tada, kai kūrėjas, išsižadėdamas savęs, mėgina įtikti ir galiausiai, save supaprastinęs, įtinka publikai, o tada, kai publika, nepaisant kalbos, mentaliteto ir kitų barjerų, tą kūrinį vis tiek išsirenka. Kaip manoji karta, nesuprasdama anglų kalbos, mokėjo dainuoti „The Beatles“ dainas, taip tegu pasaulis, nesuprasdamas lietuvių kalbos, išmoksta dainuoti lietuviškai. Manau, kaip tik tokia turėtų būti kiekvieno Lietuvos kūrėjo siekiamybė.

Parengta pagal priedą „TV publika“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis