respublika.lt

2018 rugsėjo 23, sekmadienis

Dailininkas Gintaras Gesevičius: Sužinojau, kas yra nuolankumasnuotraukos (7)

2016 birželio mėn. 12 d. 11:15:07
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Gintaras Gesevičius, balandį atidaręs ir uždaręs tapybos parodą, sostinėje neužsibuvo - su žodžiais „Viešpatie, kaip pasiilgau gamtos“ iškurnėjo į kaimą, į Kirdeikius (Utenos r.), tapusius jam tiek gyvenimo, tiek kūrybos studija. Čia gimsta ne tik gamtos linijas atkartojantys paveikslai, bet ir mintys kalasi nekasdieniškos.

 

Dailininkas G.Gesevičius (gim. 1952 m.) savo kūrybinę karjerą pradėjo tik baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar - Dailės akademija), garsėjo kaip plakatistas, (1992 metais buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių plakato autoriumi), grafikas, knygų dailininkas. Jau du dešimtmečiai, kai yra atsidėjęs tapybai. Dailininko kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, jų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Olandijoje, Vokietijoje ir kt.

- Na, ir kokio pripažinimo sulaukiate sodžiuje?

- Žinot, kaip tuose kaimuose: į kiekvieną miestietį žiūrima kaip į perėjūną, - ten turi gimti, kad būtum pripažintas savu. Nors apie tris dešimtmečius kasmet po pusmetį tenai praleidžiu, labai ilgai buvau jiems svetimas taip pat. Bet pernai, atrodo, o gal užpernai susirengiau į bažnyčią (einu, kai poreikis yra, o ne tada, kai eina visi), žiūriu, išlindęs zakristijonas kažko žvalgosi, maniau, gal kunigo (jis, turintis keturias parapijas, gal vėluoja), o jis man: „Ar galėtum panešt vėliavą procesijoje?“ Aš iš įpročio pasakau „taip“, esu aprengiamas viduramžišku drabužiu ir, jausdamasis tartum išėjęs iš F.Gojos paveikslų, susizgrimbu: pala pala, jie juk priėmė mane! Juk bet kokiam asilui nebūtų įdavę nešti vėliavos... Va kur vertybė... Pavasariais aš taip pasiilgstu kaimo ir gamtos, kas yra natūralu ir tikra... Tai tikrai tikra. Aš suprantu, kad žmogus - irgi gamtos dalis, bet jis ją gerokai sugadino...

- Ir savyje?..

- Nežinau... Vieną išgyvenimą atsimenu tartum kokį stebuklą: Žemaitijos kalnelis, pražydęs dobiliukais, lig jūros - keli kilometrai, aš sėdu į tuos dobilus, aš, alergiškas bičių įkandimams, braukiu delnu bites ne dėl to, kad jos gali įkąsti, bet kad neužgaučiau jų; ir nieko daugiau nebegirdžiu ir nematau - vien vyturys, vien vėjas, kuris švilpia smilgose, vien debesiukai greiti nuo jūros... Norėjosi glostyti tas smilgas, tai buvo kažkas nuostabaus... Panašaus „pasimylėjimo“ su miestu, su jo stiklinėm sangrūdom, nežmoniškais pastatais juk nepatirsi. Esi bejėgis jam pasipriešinti. Turi susitaikyti, priimti, ir aš priimu, netgi nuolankiai priimu. Sendamas sužinojau, kas yra nuolankumas. Anksčiau maniau, kad jis - it kilimėlis, į kurį visi valo kojas; pasirodo, ne...

- Turbūt tai kryžius, kurį tenka nešti?

- Žmogui, kurį ištiko bėda, kartais sakau, iš kurgi tu žinai, kad čia bėda, gal čia laimės užuomina, kurią pajausi gal po dešimt metų, gal po dešimt dienų, nes per tą blogį, per tą kančią, per kažkokią netektį ar nepriteklių pajunti, kokia laimė yra turėti tik tiek. Nuolankumą vadinu neišvengiamumu. Aš turiu nuolankiai priimt, kad senstu, ir džiaugtis tuo, ką šiandien turiu ir ypač ką turėjau. Nuolankumas paprastai randasi iš išgyvenimo būtinybės. Aš nuolankiai priimu, kad pusiaudienis, kad diena tuoj baigsis... Nuolankumas neatsiranda savaime ir nėra protavimo rezultatas, va, sugalvojau, kad man apsimoka būti nuolankiam, ir toks būsiu, - ne. Jis įsėlina per kažkokią kančią, ramybė ateina per jausmų sumaištį. Žmogus taip sutvertas, kad jam protarpiais vis tiek būna negerai, - netgi su tuo aš susitaikiau ir priimu nuolankiai, nes tai žmogiška.

- ...O jeigu - liga?

- Matyt, netinkamai elgiausi, gyvenau. Pavyzdžiui, aš keturiasdešimt metų buvau rūkalius, bet kartą gripas komplikavosi plaučių uždegimu ir rūkymo stažas baigėsi. Atsiklaupiau vakare, nes turiu tokią madą padėkoti kažkam aukštesniam už mano egoizmą (tai gali būti nors ir durų rankena), taigi dėkoju Aukščiausiajam už tą plaučių uždegimą, padėjusį atsikratyti rūkymo... Netrukus atsiduriu ligoninėje dėl infarkto ir vakare, kai ateina laikas dėkoti „durų rankenai“, sakau, na, gerai juk aš ir taip būčiau neberūkęs, kam dar tas infarktas, ir staiga galvoju, ėėė, matyt, būčiau rūkęs, JAM geriau žinot, ir sumetu: kokia laimė, kad patekau pas vieną geriausių chirurgų, kuris mane operavo net neatjungęs širdies, ir visas blogumas buvo tik papjaustymas... Ogi šitiek metų pilkas vaikščiojau, nuodijau save, arba žudžiau. O jeigu kenki sau (maistu, nenormaliais kavos gėrimais, alkoholiu ar narkotikais, nesveiku gyvenimo būdu), eini prieš Dievo valią.

- Tapydamas nė nago juodymu nekenkiat sau?


- Aš niekada nesu pradėjęs jokio darbo ar paveikslo būdamas suirzęs, piktas, nors nesakau, kad visada buvau džiaugsmingas, - ne, bet tuomet ir š... paveikslas išeidavo. Net malkų skaldyti neinu įpykęs, - didžiausia perkrova organizmui dirbti darbą, jeigu jis tam kažkokiu būdu priešinasi. Imk tuomet vardyti, už ką kažkam esi dėkingas; kai išrikiuosi keliasdešimt punktų, pamatysi, kaip dėkoti puiku, kai dėkoji, - nelieka vietos blogiui viduje... Arba gali atsiverst šv. Pranciškaus maldą ir perskaityti ją kelis kartus. Yra tokia malda, kai prašoma: Dieve, padaryk taip, kad ne aš būčiau mylimas, o kad mylėčiau kitus. Padaryk, kad ne aš būčiau suprastas, bet suprasčiau kitus, ir kad aš guosčiau, o ne guostų mane... Kai suvokiau jos prasmę, nuėjo šiurpas: tai kokio stiprumo turi būti žmogus, kad to prašytų... Bet žinot, kai bent centimetru priartėji prie tokio žmogaus, atsitinka stebuklas: tave dergs, o tu šypsosies, nes būsi jau stipresnis, pats prašei... Nes čia tavo stiprybė, o ne ten, kur tu - „tulpinių“, prezidento, „nacgvardijos“ ar kitos chebros dalis.

- Jūsų stiprybė ta, kad tikite turįs kažką aukščiau „durų rankenos“?

- Taip. JIS mano labai geras draugas ir vienintelis geras draugas, kuris visada bus ištikimas. Tik aš būsiu neištikimas, ir JIS žino, kad esu toks. JIS susitaikęs su tuo. Aš kartais pašiurpstu pamanęs (gal jau kvankstu), kad ir operacija buvo sėkminga ne dėl to, kad dar pabūčiau, kad saulutę matyčiau ir paukštelių čiulbesį girdėčiau. Matyt, dar kažkam aš esu reikalingas. Nežinau kam. Šiandien neturiu atsakymo: mano gyvenime vis atsiranda naujų žmonių, gal aš sutiksiu ką, kaip tą grybautoją miške, kuriam norėsis kažką pasakyt ar kažką gero padaryt. Miške pamatęs kitą žmogų, paprastai vengi susitikt akis į akį, nusisuki ir eini tolyn, bet tąkart nužingsniavau prie jo. Iš pradžių labai nustebo, bet greit įsišnekome ne apie grybus, bet kažkokias, atrodytų, nesąmones apie gėrį, grožį, apie tai, kad nereikėtų aplink save matyti vien blogų dalykų. Išsiskirdamas jutau, kad tam žmogui, kuris sunkumo slegiamas ėjo ne į bažnyčią, bet miškan, būsiu suteikęs kažkokio palaikymo, vilties.

- Ne paslaptis, kad šiandien sodžiuje ir ne sodžiuje ne vienas sunkumus malšina alkoholiu...

- Yra kaimuose žmogelių, kurie visiškai prasigėrę: ir vyresni, kurie miršta vienas paskui kitą, miršta ir jauni, ir tie ilgai nelaiko tą brudą gerdami. Jei norit, papasakosiu man nutikusią istoriją. Vieną dieną besidarbuodamas kieme matau - tiesiai pro obelis tiesiai į mane atžengia toks kandidatas mirt, seniai nematęs muilo ir vandens (šeima nebeįsileisdavo trobon ir jis nakvojo tvarte). Žvejodavom kartu kadaise, kai jo alkoholizmas nebuvo taip užprogresavęs. Gal gali pavežt, čia netoli, paprašė. Gerai, sakau, bet nuvežu ir palieku. Įsisodinu į džipą, sako, aš tau atlyginsiu, sakau, Dievas atlygins. O kas tą Dievą matė, sako, o kas sąžinę matė, sakau. Nutyla, tema išsemta, staiga atgijęs ima rodyti: šitam lauke dirbo su traktorium, šituo keliu ėjo į šokius... Tas netoli, pasirodė kokie aštuoni kilometrai. Užknisai, sakau, jau netoli atsako, pagaliau sustojame prie mūrinuko; kieme - senyva moteris, pojaunis vyras (paskui sužinosiu - jo motina ir brolis), vaikai; o mano keleivis sėdi, nelipa iš mašinos, visi mato, kad jis sėdi, o jis nejuda kaip prisvilęs... O kitą dieną vėl matau, kaip jis pro obelis ateina. Ateina nešinas sugižusio pieno trilitriu, matyt, pavogtu iš žmonos. Eik, sakau, su savo pienu, o jis man: peiliuką vakar palikau, reikia sugrįžt. Na, sakau, bet paimi, ir viskas. Ir vėl vežu jį, tik jau ne jo jaunystės vietomis, kaip pirmą kartą, bet asfaltu, ir jis neprašo sustot prie motinos, rodo sukt į mišką; namelis, stojam prie jo. Išlipa, netrukus grįžta su peiliuku - matyt, bus vakar pamiršęs pas draugelį... Klausiu, viskas, sako, viskas, nuvežu iki namų, sakau, ate.

Išvažiuoju penktadienį, grįžtu pirmadienį - laidotuvės jo. Vadinasi, man buvo lemta nuvežti jį atsisveikinti su motina, broliu, su draugu - žinok po to, žmogau, kam tu čia esi, kodėl tu čia esi... Prieš 20 metų aš komplikuotai žiūrėjau į žmonių santykių visatą ir, kai man sakė, kad gyvenimo prasmė yra gyvenimas, sakiau, jog nieko kvailiau negalima sugalvot. Dabar galvoju kitaip. Tik žodį „gyvent“ jau suprantu kitaip.

- Turbūt nelengva tarp žmonių, kurių principai kiti?


- Kokie gi?

- Yra toks dėsnis: padaryk gerą darbą, ir jis taps tavo pareiga.


- Sakot, sunku gyventi? Žinot, geranoriškumo aš nelaikau gerais darbais. Aš nuolankiai priimu jį kaip savaime suprantamą dalyką. Manyje nėra „skalbiankės“, kuri dieną naktį sukasi: maža pinigų, kaip gauti pinigų, ką veikti per Naujus, kaip pasirodyti, pranokt kitus...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (7)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASIEKIMAS: sekmadienį Austrijoje prasidėjusio pasaulio dviračių plento čempionato moterų komandų atskiro starto lenktynėse Italijos „Ale Cipollini“ ekipa, kuriai atstovauja lietuvė Daiva Ragažinskienė, užėmė devintąją vietą.
  • VYRIAUSYBĖ: Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys sekmadienį prasidedančioje neformalioje Žemės ūkio taryboje Austrijoje aptars priemones, kurios galėtų padidinti regiono žemdirbių konkurencingumą, skatinti aukštos kokybės produkcijos gamybą ir pan.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6 +9 C

   +6  +9 C

 

   +5  +8 C

  +11  +15 C

   +12  +11 C

 

   +10  +12 C

  1-6 m/s

 0-4 m/s

 

    1-6 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2946
RUB - 78.5108 CHF - 1.1228
GBP - 0.8940 NOK - 9.5793
reklama
Sveikata Grožis