Buvęs „Lėlės“ teatro vadovas Juozas Marcinkevičius: Visos laisvės žmones suvienodina

- Šiandien yra kitokio vadovo, kitokio režisieriaus, aktoriaus ir gal net apskritai kitokio teatro poreikis, - sako J.Marcinkevičius. - Žinot, teatre visuomet buvo šiek tiek mezgėjų, šiek tiek tapetų klijuotojų, - kalbu apie aktorius, ieškojusius papildomo uždarbio, - bet dabar vos ne visi tapo mezgėjais ir tapetuotojais perkeltine prasme. Šiuo metu Lietuvoje visi aktoriai taip daro, kadangi teatrai tapo projektų aikštelėmis. O ką reiškia projektai? Tai reiškia, kad teatras savo veido jau neturi. Štai „Lėlės“ teatras yra su maža scena - t.y. maža aikštele, kur galima vykdyti ne visus projektus, Nacionalinis dramos teatras (turintis tik Nacionalinio vardą) disponuoja didele aikštele ir vykdo didelius bei sunkius projektus. Anksčiau teatrą valdė spektakliai, dabar - projektai, o projektams jau reikia vadybos, jau reikia išmintingo sukraus vyruko, kuris moka parašyti, moka įsisavinti, ir, aišku, kad senieji teatrų vadovai greitai bus ir patraukti, ir užmiršti. Vienintelis teatras, šiuo metu nepraradęs savo veido, yra Operos ir baleto teatras - jis kaip bažnyčia, kur choralai du tūkstančius metų yra tie patys. Na, o kada valstybė su nedidelėmis išimtimis suteiks teatrams viešosios įmonės, kitaip tariant, „uabo“ statusą, dar mažiau teatro liks Lietuvoje. Tada visi mėgins prasikurti projektėliais, projektukais, projekčiūkščiais...

- Klausimas, ar iš tiesų šitoksai teatro nuoslydis atitinka žiūrovo lūkesčius?

- Manau, didumai viskas tinka.

- Dėl to, kad scenoje žiūrovas mato pažįstama, primityvu ir jam nereikia nei jaudintis, nei įtemptai galvoti?

- Žmogus nori visko lengvai. Ir gauna. Šiandien Lietuvoje tiesiog klesti pasilinksminimo kultūra. Televizijų šou, serialai, festivaliai... Turbūt nė vienoje valstybėje nėra tiek festivalių, kiek jų pridaiginta Lietuvoje.

- Tai kaip tokiomis aplinkybėmis galėjo rastis tokio meninio lygio spektaklis „Smėlio žmogus“ ir, beje, „Lėlėje“?

- Gintarė Radvilavičiūtė yra talentinga režisierė, ji iš tų jaunų menininkų, kurie kuria. O dauguma, kaip sakiau, „daro projektus“. Deja, jų galimybes riboja galingasai „jutūbas“, atkartojimui nesuteikiantis didelės erdvės. Šiandien turėk internetą, „maišytuvą“ ir jau gali projektuoti projektą... O kai šita projektų banga ateina ir jos autoriai daugmaž vienodi, visi technologijomis pasikaustę ir kalba daugmaž tais pačiais žodžiais, mes sėdim kaip šaltu vandeniu nulieti, galvodami: po paraliais, kaip jie tokie užaugo, tokia vieninga vienodų armija, mažai skaitanti, mažai galvojanti, mažai išgyvenanti dėl kūrybos... Bet jie gerai jaučiasi, jie laimingi tokie būdami, štai kas yra. Nors aš vis tiek galvoju, kad bet kokiame darbe tikintis geresnio rezultato, turėtų šiek tiek „protingo“ prakaito nubėgti nugara...

- Gal tai turėtume vadinti progresu?

- Dieve mano, jaunų kaltint negali, visi taip daro. Ir negali sakyt, kad tai yra visiškai blogai. Ir Panevėžy, ir Šiauliuose, ir Klaipėdoj, ir „Lėlėj“, ir Jaunimo teatre, visur, tas pat - greitai susuko, jeigu dar turi kokių ryšių, galimybių, režisierių iš užsienio pasikvietė; pavyko nepavyko, ne taip jau ir svarbu, tuoj pat imasi kito projekto... Tarp kitko, aš niekad nebijojau jaunų žmonių, toji „drąsa“ ir kankino mane, ir džiugino, nors man dažnai sakydavo esą jaunimą lepinu, viską jam leidžiu, netruks ateiti diena, kai jie akis draskys. Tedrasko, sakydavau, teatras turi būti gyvas, velniškai gyvas organizmas, jame turi būti velniškai daug diskusijų, daug prieštaravimų, tik vieno neturi būti - išdavystės; jos pateisint negaliu. O jeigu vienam šnekant kiti galvomis linkčioja, tai jau pataikūniškumas ir nieko daugiau. Teatro variklis yra konfliktas, konfliktas, konfliktas.

- Nebuvo sunku skirtis su pareigomis, žmonėmis, teatro atmosfera?

- Administracinis darbas man sekėsi, nors pradžioj labai krimsdavausi, jei atsirasdavo tarp mūsų labiau Gariūnams, ne teatrui, tinkantis žmogus, - teatre ir buhalteris, ir scenos montuotojas, ir šviesos, garso operatoriai, netgi budintysis turi būti teatro žmonėmis, pasižymintys kažkokiu gražiu „kreivumu“... Kaip aktorius, prie Vitalijaus Mazūro nugyvenau 10 metų. Mes statėm genialius jo spektaklius, o paskui, kai išėjau dirbti į administraciją, vaizdžiai tariant, susivokiau esąs kaip raktas po kilimėliu - visi žino, kur tu esi, bet iš tavęs nėra ko vogti, ir niekam to rakto neprireikia. Bet jaučiuosi, lyg ir savo padaręs: prieš 10 metų mums pavyko surinkti jaunų žmonių kursą, jie atėjo į „Lėlės“ teatrą visi aštuoni ir iki šiol nė vienas nenubyrėjo. Pats stebėjausi, kaip gražiai jie įsiliejo į teatrą ir, sakyčiau, čia yra didžiausias mūsų nuopelnas.

- O jūsų inicijuota programa „Teatras „Lėlė“ - Rytų Lietuvos vaikams“?

- Šis projektas tebevyksta iki šiol. Ypač džiaugiuosi, kad radome, kaip išsaugoti paveldą - įkūrėme Lėlių teatro muziejų, kur saugomas ir garsiojo režisieriaus V.Mazūro palikimas. Jo nuopelnai teatrui (ir ne tik lėlių), neįkainojami, ne be reikalo didieji kritikai jį statydavo į antrą trečią ketvirtą poziciją tarp teatro didžiųjų, šalia Eimunto Nekrošiaus, Juozo Miltinio...

- Vis dėlto žmogus per amžius lieka toks pat pojūčių prasme. Gal tai duoda vilties, jog meną galiausiai ims gaivinti grožis, sceną - dvasinis išgyvenimas? Juk paviršėlių menas - nuobodus, ypač tiems, kurie gali jį su didžiųjų menu lyginti...

- Tiesiog tuos, kurie turi su kuo palyginti, toji banga per greit užgriuvo. Mus ištiko šokas, kultūrinis šokas, kuris apliejo labai šaltu vandeniu ir dabar sėdime pastirę, galvodami, kuo čia viskas baigsis. Mes kankinomės dėl tam tikrų prasmių, kūrybinių pasiekimų, skaudžiai išgyvenome nesėkmes, o šiandienos jauniems prasmė - išreikšti save (retas drįs pakritikuoti individo raišką), būti laisviems ir atviriems pasauliui; deja, tai dažnusyk reiškia būti laisviems nuo savo kalbos, Tautos, Tėvynės ir panašiai... Kažin, ar lietuvis, prancūzas ar vokietis po 20 metų bus toks pat lietuvis, prancūzas, vokietis, koks jis yra dabar. Manau, kad visos laisvės žmones suvienodina. Žinoma, mums nebus duota sužinoti, kuo tai baigsis, bet, manau, į kažką tie visuotinės tolerancijos bei laisvės procesai išsirutulios.

- Betgi šiandien tiek Europoje, tiek Lietuvoje vis daugiau minimi tautiniai aspektai...

- Ir mes galime kalbėti, kiek tik norime, ir politikai gali pakalbėti, dažniausiai prieš rinkimus, nuoširdžiai žadėdami ir net gal tikėdami, kad jiems atėjus į valdžią, jaunimas iš Lietuvos neišvažiuos ir senimas oriai gyvens. Bet mūsų patyrimas sako: ir jauni išvažiuos, ir tie senukai oriai negyvens, nes ne politikų tai valioje, - atrodo tarytum prieš savo norą dalyvautume mums primestame pasauliniame vaidinime, kurio išeitys iš anksto yra nubrėžtos ir išrinktiesiems aiškios. Vienintelė paguoda, kad žmogus gyvena trumpai ir kito gyvenimo jis neturės, o jei turės kitą gyvenimą, neatsimins, kad jį turėjo. Ir vienintelis dalykas jo valioje - stengtis neišprotėti, išgyvenant visa, kas vyksta už jūrų marių ir po tavo langais. Nes jeigu labai gilinsies, imsi nervintis, kad, sakysim, apie Tėvynę beveik niekas nekalba. Kaip tai skaudu turėtų būti tremtiniams, kagėbistų kankintiems disidentams, - visiems tiems, kuriems Tėvynė buvo gyvastis, dėl kurios kentėta, badauta ir šalta miško bunkeriuose... Ir nebūčiau visiškai tikras, ar šiandien, jeigu kas nors nutiktų, dėl Lietuvos būtų einama į bunkerius. Na, jauni sako gins Tėvynę, jeigu prireiks. Lyg ir tiki jais, bet galbūt jie ir ją norėtų ginti patogiai, be kančių, - ne taip, kaip vyresnieji, atsakomybę it sunkų maišą tempiantys su savimi.

- Panašu, kad savojo nusikratėte. Pavargot kautis dėl lėšų spektakliams?

- Ne, nepavargau, tik supratau, kad pinigų kultūrai niekada nebus. Vien dėl to, kad valdžios požiūris į kultūrą yra ne toks, koks turėtų būti. Kultūros ministerija nuo kitų ministerijų skiriasi tuo, kad kitose vyksta pasidalijimas medžiaginėmis vertybėmis, o čia - dvasinėmis. Tiesa, ir mūsų, teatro vadovų, ministerija dažnai klausdavo „medžiaginių“ dalykų, kad iš pirmo pagalvodavai, ar čia jie juokauja, ar iš tikrųjų netiki ankstesne informacija. Pvz., kone kasmet turėdavome pateikti duomenis apie teatro plotą, matyt, finansų ministerijos valdininkams manant, kad galime jo kažkokiu būdu prisidurti, įsirengti kioską ir pelnytis pardavinėdami pyragėlius... Juk menininkai net vogti nesugeba, jie nemoka kombinuoti. Bet valdininkai, matyt, netiki, kad mes nemokam vogti.