respublika.lt

2017 gruodžio 14, ketvirtadienis

koncertas

Baustas už džiazo propagavimąnuotraukos (3)

2017 sausio mėn. 23 d. 08:14:06
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Apie šiemet Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto, visame pasaulyje garsaus džiazmenų Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio susikūrimo aplinkybes, menininko prioritetus ir jo moralės kodeksą kalbamės su GTČ trio nariu, kompozitoriumi, ne kartą geriausiu Europos būgnininku tituluotu muzikantu Vladimiru Tarasovu.

 

- Pašaukimas muzikai įgimtas?

- Nežinau, man niekada nerūpėjo sau atsakyti į šį klausimą. Žinau tik, kad nuo pat vaikystės muzika gyvenime man buvo už viską svarbiau. Menu, kai man sukako šešeri, tėvas padovanojo Luiso Armstrongo (Louis Armstrong) plokštelę - jos klausydamas išgyvenau tikrą stebuklą.

Sovietinėje mano vaikystės laikų erdvėje buvo įprasta dainuoti vien apie partiją ir tarybinę tėvynę, o čia buvo muzika, kupina tikros aistros, tikro laisvo žmogaus gyvenimo - negalėjau jos neįsimylėti.

„Kaldavau“ būgnais nuo ryto iki vakaro, o sulaukęs keturiolikos jau grojau orkestre.

- Jūsų biografijoje perskaičiau tokią simpatišką eilutę: „Iš Leningrado muzikos akademijos pašalintas už džiazo propagavimą“...


- Šiais laikais tai jau sunkiai suvokiama, ar ne? O juk taip gyvenome. Daug kas anuomet buvo draudžiama, na, o džiazas buvo laikomas kone tėvynės išdavimu - baustina amerikiečių propaganda. Vis dėlto džiazas buvo grojamas ir mėgėjų, ir profesionalių muzikantų, ir muzikos akademijų studentų, tiesiog jis egzistavo už oficialiai įteisinto muzikos pasaulio ribų. Kaip tik tuo metu Maskvos muzikos akademijoje mokėsi V.Spivakovas, V.Tretjakovas, J.Bašmetas... Dienomis jie grodavo klasiką, o laisvalaikiu bandė tapti džiazuotojais.

- Bet jų nepašalino, tik jus? Tai gal atrodėte labai provokuojamai? Ilgi plaukai, apskurę džinsai?..


- O taip. Ir ilgi plaukai buvo, ir visa, kas priklauso, tačiau priežastis buvo ne ta - aš tiesiog atvirai prisipažinau, kad studijuoju norėdamas tapti profesionaliu džiazo būgnininku. Man pasakė, kad akademija tokio profilio muzikantų nerengia, tad su studijomis teko atsisveikinti.

- O koks jūsų santykis su klasika?

- Šiltas ir artimas. Koks dar gali būti santykis su klasika žmogaus, Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre išdirbusio šitiek metų?..

Ne, nesu toks fanatikas, kad, išskyrus džiazą, jokia kita muzika nesidomėčiau, mano mėgstamos muzikos spektras - labai platus, tačiau muzikos visumą aš skirstau ne į klasiką, roką, džiazą, folklorą ir panašiai, o tiesiog į gerą muziką ir į blogą, kokybiškai atliktą ir nekokybiškai.

- O iš kur gaudavote Vakarų pasaulio džiazo plokštelių? Pirkdavote jų nelegaliuose, „baracholkėmis“ pravardžiuojamuose turgeliuose? Juk už draudžiamos muzikos sklaidą anais laikais galima buvo ir į kalėjimą patekti.


- Už jos kontrabandą ir platinimą - tikrai. Tačiau man, patikėkit, po „baracholkes“ vaikščioti neprireikdavo - juk grojau tarptautiniame jūreivių klube, tad, kai kiti jūreivius atakuodavo su prašymais parvežti džinsų, užsienietiškų cigarečių ar kramtomosios gumos, aš prašydavau tik vieno - muzikos plokštelių. Būtent joms daugel metų išleisdavau didžiąją dalį savo atlyginimo.

Štai tokiu būdu turėjau sukaupęs vieną turtingiausių muzikos kolekcijų anuometinėje Sovietų Sąjungoje - perrašinėdavau tą muziką į juostas ir siųsdavau savo draugams į Maskvą, Sankt Peterburgą, Rygą, Vilnių... Kagėbistai, be abejo, apie tai žinojo, bet jie lygiai taip pat žinojo, kad nesu „forsofščikas“ - ta uždraustąja muzika neprekiauju, renku ją tik sau, tad nors sekė, pernelyg nesikabino.

- Kokiame mieste buvo tas jūrininkų klubas? Klaipėdoje?


- Ne, mano gimtajame Archangelske. Esu prigimtinis vikingas, pomoras. Archangelskas, beje, puikus miestas ne tik todėl, kad yra svarbus uostamiestis - jame niekada nėra buvę baudžiavos, jame niekada nėra gyvenę totorių ir ligi šiol tuose kraštuose dar yra kalbama senąja rusų kalba. Taigi laisvė, kaip sakoma, man yra natūrali prigimtinė erdvė.

- O kaip atsidūrėte Lietuvoje? Pats išsirinkote šią šalį?

- Ne, tai ji mane išsirinko. Tiksliau - Jonas Cijūnėlis, tuometinio Lietuvos filharmonijos orkestro „Nemuno žiburiai“ vadovas. Šis orkestras puikiai grojo džiazą, jame dainavo nuostabi tų laikų vokalistė Džilda Mažeikaitė...

Nutiko taip, kad šiam orkestrui gastroliuojant Archangelske susirgo orkestro būgnininkas ir aš buvau paprašytas koncerte jį pakeisti. Pusvalandį parepetavęs išmokau partijas ir sėkmingai būgnininką pavadavau.

Kitą rytą, prižadinęs mane iš miego, netikėtai pas mane apsilankė J.Cijūnėlis ir nusišypsojęs paprastai pasakė: „Esi oficialiai kviečiamas dirbti mūsų orkestre - važiuojam į Vilnių.“ Tą pačią dieną, nelyg koks lagaminas, buvau „pakrautas“ į lėktuvą ir išskridau į Lietuvą. Tuo metu man buvo devyniolika.

- Vilniuje lengvai prigijote?


- Be problemų. Pirmus pusę metų gyvenau „Gintaro“ viešbutyje, dirbau Filharmonijoje, susiradau gausybę talentingų draugų, kurie labai greitai mane „perdarė“ į suvalkietį...

Žinoma, tas džiaugsmas netruko ilgai - Tarybų Lietuvos kultūros ministerija ir anuometinis Filharmonijos vadovas, prikišę orkestrui, kad šis groja vien džiazą, bet neatlieka jokios tarybinės estrados, visą visutėlį mūsų kolektyvą vienu mostu atleido iš darbo ir išmetė į gatvę.

Tačiau jau nebebuvo baisu likti be darbo - tuojau pat su J.Cijūnėliu sudalyvavome konkurse ir buvome priimti į Lietuvos radijo orkestrą. Tuo pat metu susipažinau su Viačeslavu Ganelinu ir prasidėjo tai, kas tęsiasi ligi šiolei - visavertis kūrybinis gyvenimas. Kažkas iš anuometinių draugų man pasakė: „Einam į Muzikos akademiją, supažindinsiu su labai geru pianistu. Radau Slavą sėdintį prie pianino kažkurioje auditorijoje, kur stovėjo ir būgnai, tad sėdau prie jų ir, vietoj įprastų pažintinių šnekų, mes tiesiog ėmėme groti drauge.

Nuo 1969-ųjų ėmėme koncertuoti kaip duetas, grojome festivaliuose Maskvoje, Donecke, Dniepropetrovske, Gorkyje...

Na, o trečiasis - Vladimiras Čekasinas - prie mūsų prisijungė 1971 metais. Gastroliuodami su Slava Sverdlovske iš džiazo gerbėjų sužinojome, kad čia, jaunimo šokiuose, muzikuoja geras saksofonininkas, tad nuėjome jo pasiklausyti.

To „paklausymo“ ir pakako, kad pasikviestume jį gyventi Vilniuje, dirbti „Trimito“ orkestre ir tapti trečiuoju mūsų kūrybinio džiazo kolektyvo nariu.

- Kaip ir jūs, kraustytis gyventi į Lietuvą jis apsisprendė per vieną dieną?

- Panašiai. Na, kraustytis į Vilnių anais laikais nebuvo labai sunku apsispręsti - juk Vilnius Sovietų Sąjungos kontekste buvo patys tikriausi, patys laisviausi Vakarai. Beveik Paryžius - tik į Paryžių uždrausta buvo keliauti, o į Vilnių - ne. Be to, mes, džiazmenai, tokie jau esame - apsigyvename ten, kur yra darbo.

- Paradoksalu, bet šiandien Nacionaline kultūros ir meno premija esate apdovanojamas būtent už tai, už ką kitados buvote pašalintas iš Muzikos akademijos, - už džiazo propagavimą.

- Būtent už tai. Todėl ir sakau kūrybinės saviraiškos ieškantiems žmonėms: nekeiskite, neišsižadėkite savęs, pasaulio spaudžiami, - tegu geriau keičiasi pats pasaulis, ir galbūt ateis laikas, kad už tai, už ką buvote „skalpuojami“, būsite gerbiami ir vertinami.

Taip nutiko ir man - profesorius, išmetęs mane iš Peterburgo akademijos, po daugelio metų manęs atsiprašė sakydamas, kad anas įvykis su muzika nieko bendro neturėjo - vien su politika.

- O kaip ėmė rastis kiti jūsų menai? Meninės instaliacijos, garso paveikslai?.. Muzikos ėmė nepakakti?


- Na, o argi tie „kiti“ mano menai nėra susiję su muzika? Juk paveikslų aš netapau ir skulptūrų nelipdau - man rūpi garsas, natūralus, grynas garsas. Esu būgnininkas - groju šamanišku, seniausiu pasaulyje instrumentu, kurio garsas išgaunamas ne pasitelkiant technologijas, o grynas ir natūralus ateina iš pačių amžių glūdumų, iš gamtos. Galbūt visa tai todėl, kad man visada rūpėjo garso grynuoliai. O tie „kiti“ menai skirti įgyvendinti didžiausiai visų laikų muzikantų svajonei - akimis pamatyti garsą.

- Kokie didžiausi pavojai gresia džiazmenui gyvenime? Alkoholis? Narkotikai? Moterys?


- Buvo laikas jaunystėje, kai manėme, kad JAV džiazmenai taip gerai groja būtent dėl to, kad vartoja narkotikus. Su Archangelsko bičiuliais nutarėme pamėginti ir mes. Prirūkę kažkokio šlamšto ėmėme groti ir įrašėme tą savo muziką. Užteko ryte to įrašo pasiklausyti, kad suprasčiau ir įsidėmėčiau visam gyvenimui - muzikai visa tai ne padeda, o kenkia. Todėl išmokau svaigti nuo pačios muzikos, nuo meilės jai, o kai nuo muzikos ir meilės svaigsti - jokių kitų svaigalų nebereikia.

Na, o moterys - tikrai ne, mes juk ne kokie „popsiniai“. Tarp „popsininkų“ yra įsigalėjusios lovelasiškos mados, o džiazmenai ne tokie - jie vertina tikrą draugystę, ištikimybę, šeimą.

- Kaip patartumėte kurti ir gyventi jauniesiems menininkams, idant ir jie kada nors taptų Nacionalinės premijos laureatais?


- Tie, kurie jaunystėje kviesdavosi mane, neturtingą muzikantą, pagroti ilgus solo jūreiviams restoranuose, manė, jog ateinu todėl, kad jie duoda man pavalgyti. Jie klydo, aš iš tikrųjų ateidavau todėl, kad jie leisdavo man pagroti.

Ką tuo noriu pasakyti? Kad reikia kurti tai, kuo nuoširdžiai tiki, ir gyventi ne primestą, ne suvaidintą, o savo gyvenimą. Jeigu tik pradėsi daryti kažką specialiai, kad būtum pripažintas, įvertintas ar apdovanotas, nieko nebus.

Tai - svarbiausia taisyklė. Kaip banaliai nuo dažnų kartojimų tai beskambėtų, tačiau turint omeny šių dienų situaciją kultūroje, būtina tai kartoti vėl ir vėl.

Antai muzikantai - juk jie visi geba groti be klaidų, visi pažįsta natas... Bet kai kuriuos jų mes gerbiame ir mylime, o į kai kuriuos atlaidžiai mojame ranka. Nuo ko tai priklauso? Ogi nuo to, kad vieni jų, grodami scenoje, tiesiog gyvena savo sielos gyvenimą, o kiti viso labo demonstruoja mums, ką sugeba.

Žinokit, tik tie „tiesiog gyvenantys“ ir kuriantys - apie jokią šlovę negalvojantys menininkai - yra tikri.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (3)

  • Kai keista-reik 2017 sausio mėn. 25 d. 11:42:54

    galvą kraipyti kairėn-dešinėn.

  • keista 2017 sausio mėn. 23 d. 20:56:22

    Paskaičius pasidaro keista, kaip šito ,,disidento'' ir ,,demokratijos''
    nešėjo nesušaudė KGB.

  • Kietas buvo- 2017 sausio mėn. 23 d. 12:14:38

    dar kietesnis tapo.
    Gerai bent tinkamai įvertino.
    Sėkmės !

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IS: ketvirtadienį Irako teisingumo ministerija pareiškė, kad šalies pietuose įvykdytas mirties nuosprendis 38 buvusiems teroristinės IS grupuotės nariams; šiuo metu Irako kalėjimuose laikomi dešimtys tūkstančių žmonių, kaltinamų ryšiais su IS.
  • BIATLONAS: Prancūzijoje vykstančio trečiojo pasaulio biatlono taurės varžybų etapo moterų 7,5 km sprinto lenktynėse ketvirtadienį geriausiai iš lietuvių pasirodžiusi Natalija Kočergina užėmė 74-ąją vietą; nugalėjo be klaidų šaudžiusi olimpinė čempionė Slovakijos atstovė Anastasija Kuzmina - 20 min. 59,6 sek.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar įstatymas padeda apsaugoti vaikus nuo smurto?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -3  0 C

   0  +2 C

 

   -2  +2 C

    0  +4 C

   +1  +3 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1736 PLN - 4.2146
RUB - 69.1283 CHF - 1.1647
GBP - 0.8791 NOK - 9.8253
reklama
Labas vasara