respublika.lt

2017 birželio 27, antradienis

PRENUMERAT akcija

Atminties trajektorija į šiandienąnuotraukos (2)

2017 balandžio mėn. 24 d. 08:07:26
Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Fotomenininkas ir leidėjas Valentinas JURAITIS jau kelintą kartą sugrįžta prie retro fotografijos, kuri suteikia progą pakalbėti apie praeitį ir šiandienos vertybes, praradimus, trepsėjimą vietoje. Istorijai neabejingą fotomenininką prisiminimai veda į kaimus, miestelius, nykstančią provinciją, kitapus sienos likusius ir dar tebestovinčius lietuvybės ženklus, kurių jaunoji karta net nežino esant.


- Iš kelionių po Karaliaučiaus kraštą gimė knyga-gidas „Karaliaučiaus kraštas“, ilgamečių kelionių po Kristijono Donelaičio gimtinės kraštą fotografijų ciklas „Nadruva“. Ką dar naujo galima pasakyti mūsų laikais, einant mūsų grožinės literatūros pradininko pėdsakais?

- Kai tik būnu Prūsų Lietuvoje, taip savo kraštą mėgdavo vadinti Rambyno leidėjas ir švietėjas Martynas Jankus, o mūsų kraštą jo aplinkos žmonės vadindavo Maskolių Lietuva (dabar tai keistokai skamba), visuomet aplankau jaunystės, paauglystės vietas... Černiachovske - turgavietę, kur net kelias vasaras prekiavau kopūstais, išaugintais Marijampolėje. Kai tik būnu Černiachovske, lauko aludėje išlenkiu bokalą su vietiniais gatvės girtuokliais. Kaip geriau sužinosi, pajusi miesto pulsą... Tai labai mieli žmonės, tik nusivylę, praradę iniciatyvą...

Nuolat bendrauju ir su krašto kultūros žmonėmis. Prieš keletą metų Kaliningrado dailės galerija pakvietė mane surengti personalinę parodą, skyrė net dvi sales. Buvo malonu susitikti su šiandienine krašto kūrybine bendruomene. Toks bendravimas man padeda geriau pažinti ir lietuviškojo paveldo kelius, atrasti naujas, dar nežinomas vietas.

Menine prasme šiandien parodyti Mažąją Lietuvą, deja, galima tik savo prisiminimus supinant su kultūrine atmintimi. Įsistebeilijus į bažnyčių griuvėsius ir pilių akmenis, prūsų romovių kalnelius. Lietuviškumo čia nedaug belikę. Tos asociacijos gula į fotolakštus. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su kultūra, gali tuos išgyvenimus fotografijos kalba perskaityti. Tai turėtų būti artima.

Akivaizdus faktas. Lietuvių kalba bažnyčiose nustota viešai kalbėti, laikyti pamaldas dar XIX a. pabaigoje. Per keletą metų, rinkdamas medžiagą knygai, aplankiau daugelį lietuvininkų bažnyčių. Dauguma jų išlikę. Dabar tai - buvę ir esantys sandėliai, tvartai, jei dar stogai neprakiuro. Dauguma jų yra kritinės būklės. Jas užfiksavau jau ne tik jausmo vedamas, o metodiškai, iš visų pusių ir plokštumų dokumentavau, kad išliktų bent fotografijose... Nesiplėsdamas į kūrybinę virtuvę, naujo požiūrio, naujų naratyvų apie Donelaičio žemę paieškas, apgailestaudamas turiu pripažinti, kad po mūsų didžiojo poeto jubiliejaus vėl atėjo snūdas.

Mes vėl pamirštame šį istoriškai mums svarbų kraštą. Ekskursijų sumažėjo. Kodėl? Mes, dauguma ES piliečių, jau neturime pasų, tarsi Stalino laikų kolūkiečiai, naudojamės kortelėmis. Man viena turizmo verslininkių taip aiškino, kodėl nustojo vežti ekskursijas į Mažąją Lietuvą. Neturi paso, negali važiuoti į užsienį.

Skatindamas ekskursijas į Donelaičio Tolminkiemį, aš, jei pasisektų legalizuoti versle kursuojančius „šešėlinius pinigus“, skirčiau kiekvienam moksleiviui bent vieną kartą gyvenime nemokamai aplankyti Tolminkiemį. Tai reikėtų įteisinti ir mokymo programose, įrašyti atskirą finansavimo eilutę. Kaimynai, pietiniai slavai lenkai, nors ir yra tokie pat NATO nariai, geriau gina savo nacionalinius interesus ir bendraudami su Kaliningrado sritimi yra gerokai daugiau pasiekę negu mes, turi bevizius perėjimo punktus, parduotuves, žmonių srautus. O mes trypčiojame vietoje, nors mūsų paveldas šiame krašte turtingesnis ir svaresnis.

- Sūduvos fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis į fotografijos istoriją įėjo šokiruojančiai realistišku požiūriu į mirštantį Lietuvos kaimą bei jo žmones. Jūs sukūrėte fotografijų ciklą „Gurbšilis“, bet jūsų žvilgsnis į kaimą šviesesnis.


- Gurbšilis nėra visiškai nykstantis, daugiau šiandieninę situaciją norėjau nufotografuoti. Atėjo amžių sankirta. XX a. baigėsi, XXI a. prasidėjo ir man norėjosi tai įamžinti fotografuojant ir kaimą. Norėjau parodyti Lietuvos ląstelės pjūvį. Mano galva, reikia ir kitaip parodyti kaimą, jo nepalūžusį žmogų, kurių dar yra dauguma. Tą, kuris yra snobų pašiepiamas valstietis, kaimietis mūsų visuomenėje, kuris per visus amžius buvo karys, arklių šėrikas ir jojikas. Tą drūtą žmogų, ant kurio per visus amžius Lietuva laikėsi. Man norėjosi parodyti dar ne visai sulaužytą žmogų, apskurusį, bet neprasigėrusį. Ši paroda nemažai pakeliavo po šalies ir užsienio galerijas, buvo Čikagoje pas emigrantus. Prabėgus dešimčiai metų, vis susitinku su savo „Gurbšilio“ herojais. Kas gėrė, prasigėrė, be laiko numirė. Kas išlaikė stiprią dvasią, tapo pavyzdingais ūkininkais. Jei juos fotografuočiau, tai būtų jau kitos istorijos.

- Turtingi savo istorijomis ir kiti miestai, miesteliai, kaimai. Visa jų mozaika ir sukuria šalies vaizdą. Šiandien nemažai diskutuojama apie šalies įvaizdį. Koks jis?

- Parodyti miesto ypatumus yra bendras miesto vadovų, architektų, menininkų, fotografų, visuomenės bendrų pastangų reikalas. Sukūrus ir išpuoselėjus miesto simbolinį vaizdą dar reikia jį viešinti. Tai jau viešųjų ryšių, reklamininkų, lėšų, įdėtų į propagavimą, reikalas. Kiek į garsiuosius pasaulio objektus įdėta viešinimo, reklamos lėšų. Kad šie vaizdai taptų simboliais, ikonomis, kiek pastangų sudėta brandinant jų išskirtinumą dramatiškų istorijų fone... Londono Big Benas, Paryžiaus įdomybės... Mes tokių neturime, bet turime savus, mažus kaimelius, miestelius, su ne menkesnėmis istorijomis. Kartais atrodo, tarsi jų gėdytumės.

Man regis, rekonstruojant kraštovaizdį savivaldos lygmeniu į komisijas reikėtų įtraukti ne vien tarybos narius, bet ir dailininką, fotografą, vizualiųjų menų atstovą. Ir įgyvendinant projektą savęs paklausti, kaip tai atrodys atvirutėje, paveiksle? Kaip mes kursime miesto įvaizdį. Jeigu tai nuodugniai apsvarstytume, suvoktume, kad paminklas Tautai ir kalbai Marijampolėje yra per didelių gabaritų. Vilkaviškyje - paminklas J.Basanavičiui ant dirbtinai sukurtos kalvelės - fonas tik medžių viršūnėms. Utenoje - biustas J.Basanavičiui tinka tik patalpoms. Ir visgi geriausioje vietoje pastatytas paminklas V.Kudirkai Kudirkos Naumiestyje - baltai dažytos mokyklos fone. Bažnyčių šventoriuose gerokai praretinčiau medžių, nes jie uždengia bažnyčių architektūros fasadus.

Laukuose negirdėti karvių bliovimo, nuostabūs Aukštaitijos ežerai užžėlė krūmais. Ir jų eilinis keliautojas nemato. Stovint ant žemės ežero neįmanoma nufotografuoti. Tik vadinamieji dronai, bepiločiai malūnsparniai, gali mums ir turistams parodyti ežerų kraštą atvirukuose, bet ne natūroje. O ežerų krūmus reikėtų kirsti, kaip ir M.K.Čiurlionio išgarsintą dabar užžėlusį Raigardo slėnį, kurio pažiūrėti važiuodavo visa Lietuva.

- Savo gimtojoje Marijampolėje pristatei knygą - fotoalbumą „Senoji Marijampolė fotografijose“. Koks buvo tikslas?


- Prieš keletą metų su kolekcininku numizmatu Stanislovu Sajausku sugalvojome išleisti archyvinių fotografijų knygą apie senąją Marijampolę. Buvo ir skeptikų. Prieštaravo, kodėl gi čia kelsime viešumon apdulkėjusias senienas... Tuo metu, kai vykdant europinius projektus kyla betono ir stiklo kubatūros.... Tačiau ta knyga išėjo, sulaukė susidomėjimo ir ypač iš miesto svečių, užsienio turistų... kurie daugelį reklaminių bukletų paprastai palieka oro uosto šiukšliadėžėse. Matyt, vakariečiai turistai mėgsta ne tik seną vyną, bet ir antikvarinius istorinius dalykėlius... Mėgsta pažvelgti į miestą, koks jis buvo vakar ir užvakar, tapo įdomu ir seniesiems marijampoliečiams.

- Regis, tai ne pirmasis tavo leidinys apie Marijampolę? Kuo šis albumas skiriasi nuo ankstesnių?

- Nejučia prabėgo dešimtmetis. Ši knyga apie miestą jau trečia. Atsirado daugiau fotografijų, kurias sukaupė ilgametis kolekcininkas chirurgas Petras Zaronskis, o ir marijampoliečiai atvėrė savo fotografijų albumus, ištraukė senųjų šeimos relikvijų. Kilo mintis šįkart parodyti miestą kitaip per mados, pasipuošimų, amatų prizmę. Kaip prieškaryje rengėsi miestiečiai šventadienį ir darbo metu. Taip atsiskleidė ir prieškario amatai. Tarp gausybės fotografijų radau įspūdingų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių, kariškių portretų. O kaip puikiai atrodė stilingai pasipuošusios miesto damos. Tuomet į Marijampolę mados neužtrukdavo atkeliauti iš Paryžiaus, Berlyno, Sankt Peterburgo. Per miestą ėjo tarptautinio pašto traktas, karietos atveždavo naujienų. Visa tai atsispindi to meto fotografijose.

Gimtoji Marijampolė nepaprastai išgražėjo. Tačiau negaliu nutylėti, kad mieste mažėja istorinės atminties. Sugriautas, išmontuotas ne vienas istorinis pastatas, ir tai buvo padaryta ne per karą. Daug ką sugriovėme patys. Sugriovėme dėl nesupratimo, iš minkštakūniškumo ir bailumo pasipriešinti trumparegiškumui, savanaudiškumui. Kuo buvo kaltas vargšelis Realinės gimnazijos pastatas, kuriame praėjusios amžiaus pradžioje mokėsi būsimasis skulptorius Petras Aleksandravičius, paminklų Žemaitei, Jonui Jablonskiui autorius, Kazimieras Baršauskas - vienas Politechnikos instituto įkūrėjų ir puoselėtojų. Pastatas buvo „kaltas“ tuo, kad už jį siūlė per mažą kainą... Ir jo likimą nusprendė inžinieriai, ne skulptoriai, ne poetai ir turizmo puoselėtojai. Strateginėje, komerciškai patrauklioje vietoje stovi prieškario senosios P.Armino mokyklos pastatas, jau nuspręsta jį nugriauti. Pažvelgus iš šalies, šis pastatas primena „Gedimino stulpus“, jo konstrukcija artima Kauno karo muziejaus architektūrai. Ir kaip istorinius pastatus lengva ranka galima išbraukti iš paveldo saugojimo objektų? Dabartiniai griovėjai tai padarė vedami grynai komercinių tikslų.


Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NESĖKMĖ: Ispanijoje vykstančio Europos krepšinio vežimėliuose čempionato penktojo turo rungtynėse B grupėje pirmadienį Lietuvos rinktinė 61:73 pralaimėjo Švedijos komandai ir patyrė penktąją nesėkmę.
  • SOFTBOLAS: Italijoje vykstančio Europos softbolo čempionato trečiosiose B grupės rungtynėse pirmadienį Lietuvos rinktinė 5:17 pralaimėjo Slovakijos komandai ir patyrė trečiąją nesėkmę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
elta

Ar reikia Lietuvoje įteisinti balsavimą internetu?

balsuoti rezultatai

Ar dažnai lankotės kino teatre?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +11  +14 C

   +8   +10 C

 

   +12  +15 C

   +15   +18 C

  +17  +19 C

 

   +17  +20 C

    5-10 m/s

     2-7 m/s

 

      1-5 m/s

USD - 1.1187 PLN - 4.2108
RUB - 66.0390 CHF - 1.0881
GBP - 0.8783 NOK - 9.4788
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12
reklama
Rokiškio pienas 2017.06