90-metį švęsianti operos solistė Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė už gerą dvasinę būseną dėkinga vyrui Vytautui, su kuriuo jau beveik 60 metų drauge

„Žinot, kodėl iki šiol taip puikiai jaučiuosi? - išvydusi ką tik pro duris įžengusios žurnalistės nuostabą, maloniai nusišypsojo ponia Aldona ir tuoj pat atsakė: - Ogi dėl to, kad visada šalia buvo ir yra mano mylimas vyras Vytautas! Vienturtė dukra Rasa su šeima - labai toli, Kanadoje, o mudu su Vytautu jau 58 metus kartu - ne juokas! Susituokėme per Naujuosius metus - nuo to laiko Naujuosius visada švenčiame namie. Nes tai - tik mudviejų šventė! O už dviejų savaičių po Naujųjų - mano gimtadienis. Taigi kai pradedu...“

- Šįmet jūsų gimtadienis - išskirtinis, jubiliejinis. Gal ir paminėsite jį ypatingai, kitaip nei visada?

- Visus savo gimtadienius švenčiau ir ateinantį švęsiu čia, šitame bute. Vietos jame - daug, taigi ir svečių bus daug. Atvažiuos dukterėčios iš Vilniaus, kiti giminaičiai, kaip ir kasmet, ateis daug draugų iš teatro. Džiaugiuosi, kad jaunesnieji kolegos manęs nepamiršta - visi jie man labai brangūs, lyg vaikai... Dukra Rasa neatvažiuos. Per toli. Bet su ja, žentu ir dviem anūkais kiekvieną savaitę bendraujame per skaipą. Tai tikrai nesijausiu jų pamiršta. Svarbiausia, kad vyras šalia.

- Prisiminkite, koks buvo jūsų gyvenimas iki šio gražaus jubiliejaus.

- O, jis buvo labai įvairus ir sudėtingas. Augau nepriklausomoj Lietuvoj. Tik baigiau gimnaziją Kaune ir prasidėjo karas... Į konservatoriją stoti nesiruošiau - norėjau būti istorike. Bet į mano balsą dėmesį atkreipė dar gimnazijoje, kai dainavau chore, laimėjau konkursuose. Padrąsinta pasirinkau konservatoriją, operinį dainavimą, ir sėkmingai studijavau. Po trečio kurso nesunkiai perėjau konkursą į Operos teatro (dabar - Kauno valstybinis muzikinis teatras, - aut. past.) chorą, vėliau paskutinę akimirką apsisprendžiau dalyvauti teatro solistų konkurse ir - vienintelė iš moterų - laimėjau. Operos teatrui persikėlus į Vilnių, tapau Kauno muzikinio teatro soliste, tuo pat metu dėsčiau dainavimą J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Vėliau man pasiūlė režisuoti spektaklius, o būti ir soliste, ir režisiere - per sunku. Nes šios dvi profesijos - sunkiai suderinamos. Pasirinkau režisūrą, jos paslapčių sėmiausi Maskvos teatruose, Estijoje. Mano kūrybinės veiklos kraitis išties nemenkas: esu dainavusi apie 1500 spektaklių, 1000 koncertų, pastačiau 30 spektaklių. Apkeliavau pusę pasaulio, ne po fabrikus dairiausi, o turėjau unikalią progą pamatyti garsiausių teatrų spektaklius, išgirsti geriausius pasaulio dainininkus. Taigi drąsiai galiu sakyti, kad mano gyvenimas buvo nors ir permainingas, bet labai įdomus, turiningas.

- Prisiminkite, koks tuo laiku teatras buvo svetur ir koks - Lietuvoje?

- Užsienio teatruose buvo visai kita sistema: ten režisierius iš pasirinktų artistų surenka trupę ir stato spektaklį. Pas mus artistai buvo etatiniai. Ir užsieniečiai mums to labai pavydėjo. Sakydavo - kaip, Aldona, jums gerai. Jei artistas neprasigeria, iki pensijos teatre gali dirbti. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Londone buvo artistų perteklius, tūkstančiai jų sėdėjo be darbo.

- Bet juk meno, teatro, kultūros darbuotojams Lietuvoje irgi niekada nebuvo lengva. Argi jūs, talentinga teatro solistė, vėliau - režisierė, galėjote pasigirti dideliu atlyginimu? O gal anksčiau valdžia meno kūrėjams buvo dos-
nesnė?

- Oi, nieko panašaus. Menininkai skriaudžiami visais laikais. Į anekdotinę situaciją kartą net patekau. Skaičiau įmonėje paskaitą apie keliones ir teatrą. Paskui išsikalbėjau su viena moterimi. Ji sakė dirbanti prie konvejerio - stebinti, kaip automatas šokoladu aplieja saldainius, ir jei koks tarpelis lieka - užglaistanti teptuku. Už štai tokį paprastą, jokios kvalifikacijos nereikalaujantį darbą ji sakė gaunanti 200 rublių. O aš tuo laiku - baigusi konservatoriją ir daug pasiekusi menininkė - gaudavau 170 rublių. Ji negalėjo tuo patikėti. Bet menininkui ne pinigai svarbiausia. Valdžia tą žino ir tuo naudojasi.

- Jūs taip pozityviai į viską žiūrite, tokia optimistė esate - galima tik pavydėti!

- Tai kad neturiu kuo skųstis. Butą, garbė Dievui, dar išlaikome, valgyti turime. Sveikata irgi nebloga, nors, teisybė, visko pasitaiko... Neseniai teko ligoninėj pagulėti - kovoju su aukštu kraujo spaudimu, net 270 mmHg buvo pasiekęs. Ne kiekvienas ligonis tokį atlaiko. Nežinau, ar geras mano nusiteikimas padėjo, ar kraujagyslės stiprios. Vyras, gydytojas neurologas, sako, kad kraujagyslėms, ne pagal amžių stiprioms, reikia dėkoti. (Juokiasi.) Bet, atvirai pasakysiu, noriu gyventi tol, kol veikia smegeninė. Kai žmogus tampa panašus į daržovę - koks čia gyvenimas... O dėl to, kad jaučiuosi dar palyginti neblogai - ir atmintis gera, ir dvasinė būsena nekelia problemų - be abejo, mediko vyro nuopelnas. Nemoku apsakyti, kokia didelė laimė senatvėje turėti tokį žmogų šalia.

DOSJĖ

GIMĖ 1922 01 15 Šiaulėnuose, nuo 1926 m. persikėlė į Kauną

MOKĖSI Kauno konservatorijoje (operos solistė) ir Maskvos Operetės bei didžiajame teatre (režisūros).

DARBAS Kauno operos teatre - solistė. Valstybiniame operos ir baleto teatre - solistė, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre - solistė; režisierė; vyr. režisierė. J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoja; „Žinijos“ draugijos lektorė.

APDOVANOJIMAI 1966 m. suteiktas nusipelniusios artistės vardas. Penki jos statyti spektakliai apdovanoti Kultūros ministerijos ir Teatro draugijos raštais bei diplomais. 2007 m. už nuopelnus Lietuvos teatrui įteiktas Kauno savivaldybės ir Kauno teatralų apdovanojimas „Fortūnos“ prizas.