respublika.lt

2017 lapkričio 23, ketvirtadienis

akordeon festiv kaire

Architektas R.Stulpinas: Niekada nebandykite įveikti vandensnuotraukos (1)

2017 kovo mėn. 12 d. 08:06:45
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Geriausias įrodymas, kaip pragaištinga nepaisyti gamtos, yra griūvantis Gedimino kalnas, - sako jo gelbėtojus konsultuojantis architektas Ričardas Stulpinas, per visą karjerą taip ir nesuprojektavęs jokio gelžbetonio bokšto. Jo mėgstamiausios medžiagos - ko gero, plyta ir medis, jam gražiausia Lietuva - XII amžiaus piliakalnių Lietuva; tada žmogaus dar nesigviešta būti gamtos valdovu. Dešimt gražiausių gyvenimo metų buvo paskirti piliakalniams ir dvarams, beveik dešimt - prezidentūros rūmams (Vyskupų rūmų restauracijai), septyniolika - laisvo menininko statusui. Bemaž tiek laiko jo autorinis braižas, sodrėjantis naujomis detalėmis ar niuansais, skleidžiasi ir Belmonto pramogų ir poilsio centre. Viena, kas visiškai nekinta per tą laiką, - pagrindinis architekto darbo įrankis pieštukas, turbūt seniai išbrauktas iš svarbiausio jo kolegų, kurių veikla mūsų dienomis nebeįsivaizduojama be kompiuterio, priemonių arsenalo.

 

- Architektas - be kompiuterio? Išmaniųjų technologijų laiku?

- Taip, kompiuteriai labai reikalingi, nes jie sutaupo skaičiavimams skirtą laiką, bet dabar ne tik architektas kompiuteriu padaro du-penkis tūkstančius variantų, iš kurių atsirenkamas projektinis brėžinys, bet ir dailininkas neretai net skulptūras modeliuoja kompiuterio ekrane, pasitelkęs 3D vizualizaciją. Jauniems architektams bandau sakyti, kad architekto tikslas - ne projektas, ne brėžinys, - architekto tikslas yra namas. Lygiai kaip kompozitoriaus tikslas - ne natų, rašytojo - ne raidžių rašymas, bet atitinkamai muzika ir literatūros kūrinys, taip ir architektui projektas tėra vien nata, raidė. Ne kompiuterio mygtukas, o pieštukas yra meilės kanalas - kai ranka tarytum pati tavo mintį popieriumi vedžioja. Kūryba vyksta čia (rodo į galvą - aut. past.), čia vyksta didieji procesai, kurie neleidžia naktimis miegoti, persekioja troleibuse, autobuse (todėl reikia pieštuko ir popieriaus, kad nepamirštum), dėl jų kartais iki ašarų prakeiki tą specialybę, bet jei pratrūksta, tampi it dauginimo aparatas: tada tik imi lapus ir greit paišai, leidi vieną po kito...

- Tokiu atveju, įtariu, nesate labai produktyvus.

- Greičiausiai aš objektą padarau per trejus metus. Na, išimtis būtų Belmontas, kurį pradėjau 2000-aisiais. Kai draugai klausia, kada jį baigsim, žmona sako: „Suprantat, Belmontas yra ne tikslas, Belmontas yra gyvenimo būdas.“ Dar ir dabar statom. 2000-aisiais, kai išėjau iš Paminklų restauravimo instituto ir atsitraukiau nuo, vadinkim, valstybinių reikalų, nesiėmiau nė vieno programinio, nė vieno biudžetinio projekto, - dirbu tik su privačiais žmonėmis, kurie ateina pas mane jau žinodami, ką aš moku, ką darau ir kaip dirbu. Jiems sakau: projektų dabar nerengiu ir derinimų neatlieku, nes atsilikau nuo tos visos internetinės erdvės, jie stovi, žiūri, sako: mes žinom. Bet aš dirbu tik pieštuku ir jokių kompiuterinių vizualizacijų nebus, jie sako: žinom. Aš komandos neturiu, tai, ką matot, viskas yra čia, sako: mes žinom. Sakau, nemoku tų modernizmų (betono, stiklo), aš jų nemėgstu, nekenčiu, aš savaip interpretuoju klasiką, kadangi daug metų dirbau Paminklų restauravimo institute; jie sako: ko jūs aiškinat, būtent dėl to ir esame pas jus. Mano užsakovai būna mano amžiaus arba vyresni, fundatoriai arba mecenatai, siekiantys grožio, bet ne naudos.

- Kas jus nuteikia prieš valstybinius projektus?


- Net suderinti projektą dabar - sunkiausias darbas. Tarkim, nueini pas kokį valdininką su žmogumi, ketinančiu Lietuvoje investuoti milijonus, o jis sėdi pasipūtęs ir išsidirbinėja: to negalima, šito negalima, tas negerai, šitas blogai... Aš ateinu su projektu, tai jeigu aš ko nežinau, patark, padėk, nenaudok jėgos, nerėk, - juk atėjau pas tave su geranoriškom paskatom, noriu statyti, pritraukti pinigų, darbo vietų, jeigu pavyks, Lietuvą pagražint... Jam visiškai nesvarbu, kas vyksta, dėl ko vyksta, jam svarbu pats žaidimas dėl žaidimo, kuris juo toliau, juo labiau man asocijuojasi su stiklo karoliukų žaidimu. Sakyčiau, visa valstybinė sistema pastaruoju metu funkcionuoja tik dėl šio rafinuoto, nepaprastai subtilaus žaidimo, kuris neturi ar mažai ką turi bendra su realiai vykstančiais dalykais.

Na, bet neseniai turėjau trejus metus fantastiško darbo netoli Dunojaus, labai gražiame vietovaizdyje. Pati Alpių pradžia, namas - aukštai ant šlaito, apačioje - Dunojus, slėnio skersmuo - 40 kilometrų, arčiausia snieguota viršukalnė, kuri matyti, - už 94 kilometrų. Kai geras oras, tolumoje išnyra visos dvi... Didžiausią įspūdį man paliko rūkas Dunojaus slėnyje: matai, kaip jis ateina, kaip tankėja, kaip apkamšo visas slėnio bažnytėles ir lėtai lėtai nuplaukia Alpių priekalnes laižančiu baltu drakonu... Namą buvo pastatę vietos statybininkai ir inžinieriai, o visą apdailą patikėjo mums, lietuviams: mūsų dažytojams, lipdytojams, kalviams, medžio drožėjams, vitražistams ir teritorijos tvarkytojams. Iš pradžių vietiniai darbininkai į mano komandą žiūrėjo kaip į amatininkus iš trečiosios šalies, bet liko apstulbę, kai išvydo, kaip lietuviai dirba. Kalvis nukalė klevo lapus, prieina, čiupinėja juos, klausia nesuprasdami, kaip tai įmanoma, ir aš su pasididžiavimu jiems sakau: mes Lietuvoje taip kalam iš geležies... Buvo geras laikas - šeimininkai leido daryti viską.

- Turbūt tai tikras rojus architektui?

- Net gėda sakyti, man buvo taip gera, nors kiekvieną rytą galiu prakeikti, kokia sunki ta architekto specialybė. Bet man patinka būti architektu. Man patinka padaryti eskizus, užduoti pagrindinę kryptį, ir, matyt, čia tėvo genai (jo tėvas Valerijonas Vytautas Stulpinas - žinomas statybininkas - red. past.) įgyvendinti sumanymą kartu su meistrais. Juk architektas, išvertus iš graikų kalbos, yra vyriausiasis statybininkas: jis užmeta eskizą, užduoda bendrą skambesį, kad visi daugmaž žinotų, kas bus. Mano credo: kuriam visi. Aš labai noriu, kad kalvis paliktų savęs, drožėjas savęs, akmenistas - savęs, - noriu, kad visi liktume. Aš niekada brėžinių neduodu, aš visada provokuoju veikti. Architektas yra tik dirigentas: jam pirmas smuikas turi būti aukščiausios kokybės, mušamieji - aukščiausios kokybės. Kai manęs klausia, kodėl taip darbininkus myliu, sakau: jie - mano rankos, aš nemoku nei vinies įkalti, nei plytelės priklijuoti... Aš žinau, ką padaryt, jie moka padaryt, - jei jie mano mosikavimą rankomis bei niekų kalbėjimą supras ir materializuos, pavers daiktu, stos stebuklinga akimirka, kai užgimsta muzika. Tokios akimirkos man yra viskas. Atmenu, kartą stalius kažkuriame iš statinių dievagojosi negalintis pagal mano užmojį nieko padaryt; diskutavom ilgai, jis užpyko, aš užpykau, nervus susigadinom ir išsiskyrėm. Paskui po kiek laiko atėjęs į statybą (paprastai beveik kasdien būnu tenai) akies krašteliu matau, kad stalius vis dėlto padarė savo darbą, ir gerai padarė. Jis manęs nemato, stovi priešais savo darbą ir staiga girdžiu: „Nu b..., bet ir gražu...“

- Tiesą sakant, vis sunkiau rast, kas šių dienų architektūroje yra gražu.

- Mane kartais kritikuoja, neva aš architektūrą nubloškiu atgal, nes pagrindinė architekto užduotis - atspindėti laiką. Laiką architektūra atspindėti turi? Aš suprantu, kad ji turi atspindėti harmoniją su aplinka, darną su žmogumi, harmoniją ir darną tarp savo dalių, t.y. atspindėti grožį. Funkcijos rodyt laiką architektūrai dar niekas neuždėjo. Yra du inžinerinio mąstymo būdai: harmonija su gamta ir gamtos dėsniais, taip būta iki XIX-XX amžiaus. Kai žmonės nežinojo metalo stiprumo, betono stiprumo, jie iš mažyčių dalelyčių pastatydavo, pavyzdžiui, Šv. Petro bazilikos kupolą. Jie surasdavo formą, kuria apgaudavo gravitacines žemės traukos jėgas, tiesiog meistriškai sužaisdami su gamtos dėsniais, bet paskui atsirado metalai, gelžbetoniai ir konstruktoriai ėmė galvoti iš jėgos pozicijos: gamta daro savo, o mes padarysim stipriau, mes ją įveiksime. Juo stipresnės, galingesnės medžiagos, juo agresyvesnis santykis su gamta, tuo labiau kūrybiškumas nukreiptas ne į formos, harmonijos paieškas, bet į jėgos demonstravimą.

- Kaip keista: ir žmonių santykiuose pastebima tas pat.

- Apie harmoniją visuomenėje dabar nėra ko kalbėti: tarkim, aš ant jūsų rėkiu, o jūs dar garsiau rėksit. Kai pažiūriu, kokių reakcijų sulaukia gražūs žmonės, jų gražios mintys internete, galvoju, koks siaubingas pasaulis, koks jis ribotas, bukas, piktas, agresyvus. Kai norima įrodyt savo tiesą, einama iš jėgos pozicijų. Geriausias įrodymas, kaip pragaištinga nepaisyti gamtos, yra Gedimino kalno situacija. Kadaise hidrotechnikas iš Šiaulių Juozas Lukošiūnas, fantastiškas žmogus, jam jau per 90, įkalė man į galvą: niekada nebandyk įveikti vandens; jeigu tau vanduo kelia grėsmę, pabandyk susitart su juo. Nestatyk užtvankų, bet padaryk taip, kad jis tekėtų tau reikiamu būdu, pasiūlyk jam: betgi jums taip paprasčiau tekėti... Gedimino kalno atveju niekas nesitarė su vandeniu.

- Žmonės dirba ir apsiperka stiklo daugiaaukščiuose, tačiau pasivaikščiot traukia į senamiestį. Jų elgesys išduoda, kad šiuolaikinės architektūros kaimynystė jiems nėra itin miela?


- Ar gali būti kitaip? Juk investuotojas nusiperka sklypą tam, kad jį parduotų; jam nereikia šito objekto, jam reikia iš jo gauti kuo daugiau naudos: greitai, maksimaliai, su mažiausiomis išlaidomis. Vadinasi, investuotojas nemyli objekto a priori. Iš projektuotojo reikalaujama kuo daugiau ploto, ir kuo mažesnėmis sąnaudomis: jis ir stengiasi padaryti greitai, kuo geresniais parametrais ir atsiimti kuo didesnius pinigus, - jo motyvai tokie, jam to projekto nereikia. Statybininkų rūpestis - kuo pigesnėmis medžiagomis pastatyti ir kuo daugiau pinigų iš statytojo išlupti, - sakykite, kurioj vietoj šitas vaikas buvo mylimas? Kaip pradėjo, kaip gimdė, kaip augino, - kurioj vietoj jį mylėjo? Ir nupirko svetimi žmonės po gabaliuką. Niekas jo nemylėjo, suprantat, niekas, kad ir kaip naiviai romantiškai ar banaliai skambėtų. Bet kai aš sakau - nevalia vogti, man irgi sako: tai banalu. Bet aš galvoju, kad tiek vienu, tiek kitu atveju kažkas nebegerai yra mumyse. Jei niekas neįdėjo meilės, tai kodėl jie turi ją spinduliuot? Nėra ką spinduliuot. Būna, statybose visko būna, pasipykstam ir t.t., bet kai baigiasi planuotė, aš vaikštau aplink namą, glostau, atsiprašinėju, kad jis nekreiptų dėmesio (čia mūsų, vyrų, reikalai), nes namas - kaip kempinė: jis sugeria viską, tiek blogį, abejingumą, tiek gražias intencijas ir jausmus. Ne veltui pagal tradicijas namo statybą nuo kapeikėlės iki skiedros dėjimo ritualizuodavo, žinodami, kad namą reikia globot, kaip vaiką augint. Kuo daugiau į jį pridėsi, tuo daugiau jis tau atiduos, - tuo įsitikinau visuose objektuose.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (1)

  • Gražu 2017 kovo mėn. 26 d. 17:12:08

    Ačiū už šviesią, įdomią žmogiškai šiltą publikaciją. Kaip
    trūksta tikrų straipsnių.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KULTŪRIZMAS: Rygoje vykusiame tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso turnyre „Riga Pearl“ Lietuvos sportininkai iškovojo devynis medalius - tris aukso, penkis sidabro ir vieną bronzos.
  • KELIAI: ankstų ketvirtadienio rytą šalyje oro temperatūra nuo 0 iki 2 laipsnių šalčio; Telšių, Šiaulių ir Kauno apskrityse ant valstybinės reikšmės kelių dangų susiformavo plikledis, šiuose keliuose dirba žiemos priežiūros mechanizmai; likusioje šalies dalyje kelių dangos daugiausia drėgnos, vietomis yra sausų kelio ruožų, informuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Tik Seimui gėda dėl tualetinių sveikinimų
2. Valdžia galanda kirvį nuomininkams
3. Kalbos komisija nešoks pagal politikų dūdelę
4. Rolandas Paksas. Kitų metų biudžetas - duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui“
5. Tautos išlikimas - jos pačios savigarbos reikalas
6. Jam tik metai. Kartais prireikia sauskelnių
7. Seimūnai darbo bijo kaip velnio
8. Valstybės pagalba jaunoms šeimoms - sukišti visus į plačią bankų kišenę
9. Seimas metus dirbo ar pridirbo?
10. Nemylintis Dzūkijos dzūkas - nemyli ir Lietuvos
11. Nežabota valdžia. Galią ir įtaką pajutę seimūnai gali sunaikinti bet ką
12. Naujas tolerancijos vardas - liberalizmas
13. Lietuvos gyventojų laimės indeksas - išvykusiųjų skaičius
14. Būti kultūringam R.Karbauskiui nepavyko, labiau jį traukia prie žemės
15. Pirmieji Seimo metai - prisvilę
16. Seimo narys P.Urbšys: Jaučiuosi, kad esu kaip svetimas
17. Yra knyga, skirta ir tautinę nesantaiką kurstančiai R.Vanagaitei. Baudžiamasis kodeksas
18. „Lidlui“ - nauda, žmonėms - kančia
19. Užsienio investicijos, kurios kenkia
20. Premjere, žmonės ir nuo jūsų bėga
21. I.N.Lingienės Lietuvoje visada tvyro meilė ir pagarba
22. Alumi ir milteliais aprūpins R.Karbauskis
23. Signataras Z.Vaišvila į teismą padavė ir Rusiją, ir Lietuvą
24. Ar „Rokiškio sūrio“ vadovas D.Trumpa ir JAV prezidentas D.Trampas yra tikri giminės?
25. D.Grybauskaitė įtakingiausia taptų, jei teroristu išvadintų D.Trampą
reklama
balsyte desine

Ką reikėtų daryti, kad pareigūnų darbas motyvuotų gerai dirbti?

balsuoti rezultatai

Ar pritartumėte savo daugiabučio namo renovacijai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2  +2 C

   +2  +7 C

 

   +3  +7 C

   +2  +6 C

  +5  +8 C

 

   +7  +8 C

    7-12 m/s

    1-6 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1749 PLN - 4.2155
RUB - 68.9476 CHF - 1.1609
GBP - 0.8881 NOK - 9.6723
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12