Ar muzikai išgelbės pasaulį?

Lietuvos muzikų rėmimo fondas (LMRF) vasario 1 dieną dideliu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje minės įkūrimo 20-metį. Kalbiname fondo sumanytoją ir iki šiol jam sėkmingai vadovaujančią Liuciją STULGIENĘ.

- Visų jūsų vadovaujamo fondo jubiliejui skirtų renginių leitmotyvu tapo garsaus muziko Jehudžio Menuhino (Yehudi Menuhin) žodžiai: „Muzika išgelbės pasaulį“. Bet juk muziką kuria žmonės, tai gal teisingiau būtų teigti, kad muzikai išgelbės pasaulį?

- Na, nedrįsčiau to posakio kaip nors keisti. Mat pats muzikos klausymas daro žmonėms didžiulį poveikį. Žinoma, kad muziką kuria asmenybės, bet veikia žmonių sąmonę būtent ji. Pati pradėjau labai rimtai klausyti ir suprasti muziką studijuodama trečiame Šiaulių pedagoginio instituto Matematikos fakulteto kurse. Tuomet mums, studentams, būsimiesiems pedagogams, skaityti paskaitos apie muziką iš Klaipėdos atvyko Jonas Domarkas. Kaip dabar atsimenu, paleido klausytis M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Tad nuo „Jūros“ viskas ir prasidėjo... Be muzikos nebegalėjau gyventi, nesvarbu, kokį darbą esu dirbusi. O dar po daugelio metų taip atsitiko, kad, susiklosčius aplinkybėms, įsteigiau ne kokią nors privačią matematikų rengimo mokyklą, o būtent Muzikų rėmimo fondą.

- Atsukime laiko ratą atgal ir priminkite, kaip tai atsitiko. Kas paakino jus tai padaryti?

- Tos muzikinės kūrybinės veiklos pradžia buvo visai neromantiška. Dėl to, kad įgyvendinau savo seną svajonę dirbti su muzikais, žmonėmis, kurie savo meistriškumu ir nuoširdumu veikia žmonių sielas, taip pat buvau sumaniusi kilnių klasikinės muzikos sklaidos tikslų ir programų, esu dėkinga politikui Gediminui Vagnoriui, kai jis buvo Vyriausybės galva.

- Kalbate su ironija? Gal galite išsamiau paaiškinti, kuo čia dėtas G.Vagnorius ir iniciatyva imtis būtent tokios veiklos?

- Tai buvo pirmaisiais Atgimimo metais, kai Vyriausybės vadovu tapo tuometės Tėvynės sąjungos narys G.Vagnorius, o aš dirbau šios institucijos Kultūros ir sporto skyriuje. Man regis, buvau sąžininga ir kruopšti darbuotoja, kultūros ir sporto reikalus išmaniau tikrai neblogai, nes čia dirbau penkiolika metų. Susiklostė taip, kad tą skyrių naujasis vadovas visai panaikino. Tad su savo idėjomis, kaip atgimstančioje Lietuvoje „kelti kultūrą“, likau už borto. Vieną rytą atėjau į darbą, o tuometis kancleris ir sako: „Stulgiene, premjeras pasirašė potvarkį jus atleisti iš darbo“... Mane, žinoma, ištiko šokas. O ką žmogus daro apimtas šoko? Bando ieškoti išeities. Apie panašią organizaciją, susijusią su muzika, jau seniai svajojau, nes ir mano šeima buvo susijusi su muzika, o ir dukra Dalia pasirinko smuikininkės kelią. (D.Stulgytė-Šmalenberg yra Drezdeno simfoninio orkestro koncertmeisterė - aut. past.). Atsirado vienminčių būrelis. Po pusmetį trukusių visokių popierių ir organizacinių reikalų tvarkymo 1992 m. sausio 30 d. oficialiai buvo įregistruotas LMRF.

- Ar dabar nesigailite, kad taip atsitiko?

- Tikrai nesigailiu, mano idėja su bendraminčių pagalba išskleidė sparnus po visą Lietuvą ir pasiekė net mažus miestelius. LMRF gyvas, ir, manau, labai reikalingas darinys. Žinoma, mums trūksta gerokai išsiplėtusiems projektams įgyvendinti pinigų, bet šiandien skeptikai pasakytų: „O kam jų netrūksta“. Tad prieš šventinį renginį apie tai nenorėčiau kalbėti, nes vis dėlto tikiuosi, kad fondo ryšys su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, rajonų ir miestų savivaldybėmis gerės, nes, kaip jau minėjome, muzika išgelbės pasaulį. Ir aš tuo tikiu, nes esu iš prigimties optimistė. (Šypsosi.)

- Kokie pagrindiniai fondo tikslai ir užmojai?

- Fondo statutas skelbia, kad tai yra visuomeninė, laisvanoriška, labdaros pagrindu veikianti organizacija, telkianti lėšas ir teikianti pagalbą visų kartų muzikams, skatinanti jų kūrybinę veiklą, muzikos propagavimą. Mes, vaizdžiai kalbant, muzikams į rankas duodame meškerę, o ne žuvį. (Juokiasi). Manau, jog tinka toks palyginimas. Svarbiausias mūsų tikslas - siekti, kad gera muzika plistų plačiau ir būtų reikalinga ir verslininkui ar ūkininkui, architektui, studentui ar moksleiviui, kad ji taurintų kiekvieno bet kokio amžiaus žmogaus, ypač augančios kartos, sielas. Mums labai svarbu, kad to siekti padėtų valdžioje esantys ir turtingi žmonės.

- Jūsų fondo rengiamų festivalių ir švenčių sąrašas tikrai ilgas. Kokius ilgalaikius festivalius jūs pati išskirtumėte ir primintumėte?

- Labai sunku ką nors išskirti. Mat mūsų renginiai vyksta visais metų laikais, galima sakyti, be atokvėpio. Na, gal tik žiema kiek ramesnis metas. O vos prasidėjus pavasariui, nuo 1999 metų rengiame vieną svarbiausių mūsų programų - „Sugrįžimų“ festivalį. Į Tėvynę sugrįžta koncertuoti ir jaunieji muzikai, studijuojantys ar dirbantys svečiose šalyse, atsiveža kartu bičiulių muzikų, kurie išmoksta lietuviškos muzikos. Šiuose festivaliuose buvo atlikta per pusė šimto lietuvių kompozitorių kūrinių.

Devynerius metus jau suskaičiavo ir festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“, kuris šiemet buvo ypatingas, nes minėjome didžiojo menininko 100-ąsias netekties metines. Šiemet jo programa buvusi itin prasminga, nes atvertė dar naujus dailininko ir kompozitoriaus M.K.Čiurlionio kūrybos klodus. Sakralinės muzikos valandų ciklas vyko kurorto ir aplinkinių miestelių bažnyčiose „Čiurlioniškąją stygą palietus“.

- Muzikų rėmimo fondas įprasmina Mokslo metų pradžios dieną švente „Beauštanti aušrelė“, kuri tarsi prapuola tarp triukšmingai švenčiamų „Sostinės dienų“ renginių. Ar jums tai nėra skaudu?

- Sostinės S.Daukanto aikštėje organizuojama tradicinė Mokslo metų pradžios paskelbimo šventė beveik sutampa su „Sostinės dienomis“. Džiaugiamės šiuo prasmingu renginiu, kuriame paprastai koncertuoja žinomiausi profesionaliosios muzikos atlikėjai. Taip šalies moksleivija pamažu supažindinama su tauresnių muzikos garsų lobynu, formuojančiu subtilesnį jausmų pasaulį, negu tai daro primityvusis „popsas“. Mes siūlėme Vilniaus savivaldybei, kad ši šventė būtų įtraukta į „Sostinės dienų“ programą, tačiau atgarsio nesulaukėme. Savivaldybė atseikėja gerokai daugiau pinigų kelioms estradoms mieste įrengti negu mūsų šventei, kuri transliuojama tiesiogiai per Lietuvos nacionalinę televiziją ir radiją. Gerai, kad mūsų žinomi atlikėjai tai supranta ir koncertuoja, galima sakyti, labdarai.

- Minėjote, kad geros klasikinės muzikos sklaida pasiekia ir mažus miestelius.

- Taip, mes sukūrėme programą „Mūsų miesteliai“ ir aplankėme daug miestelių Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Tauragės, Telšių, Alytaus bei kituose rajonuose. Ypatingo dėmesio miesteliuose sulaukė Virgilijaus Noreikos ir jo mokinių, Irenos Milkevičiūtės, Astos Krikščiūnaitės ir kitų muzikos grandų koncertai. Būtų gražu, kad šitą projektą aktyviau remtų rajonų savivaldybės, tuo pradžiugindamos savo krašto gyventojus. Keliones po „Mūsų miestelius“ lydi gražūs prisiminimai. Pamenu, po vieno koncerto mažo Žemaitijos miestelio bažnyčioje jos klebonas pasakė: „Pasijutau lyg prie Dangaus vartų esąs“. Mums tai didelis įvertinimas.