respublika.lt

2018 rugsėjo 22, šeštadienis

Ar įvertintas I.Bučienės teatro fenomenasnuotraukos

2014 vasario mėn. 27 d. 16:07:26
Audronė JABLONSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Nacionalinio teatro aktorius Vytautas Rumšas su Irena Bučiene išdirbo daugiau nei 20 metų. Pagrindiniai vaidmenys lietuvių, rusų, pasaulio dramaturgijos klasikų spektakliuose. Moljero Harpagonas („Šykštuolis“) daugiau nei 10 metų pergyveno režisierę. Ar pergyvens ją jos sukurtas teatras, ar šiandien jis pripažintas, tinkamai įvertintas. Ir apie tai šiandien kalbamės su žinomu aktoriumi.


- Regis, į Akademinį atėjote gerokai vėliau už Ireną...

- Kai ji statė Milerio „Kainą“, buvau dar tik antro kurso studentas. Bet tą spektaklį buvau įsimylėjęs. Supratau, su kokia maksimalistine iškrova jis padarytas. Vėliau Jukna prisipažino ilgai negalėjęs apčiuopti Solomono personažo šerdies. Ir vienaip bandęs, ir kitaip... Galiausiai paklausęs tiesiai: tai kas jis per žmogus? Režisierė pasakė vos keletą frazių - apie idealisto ir pragmatiko sandūrą. Viskas! Toliau - kaip sviestu patepta. Kai supranti, kur personažo stuburas, kas jį stumia pirmyn, suteikti plastiką, aktorinę formą - jau amato, technikos reikalas.

- Kokia pasirodė ji pati?

- Jauna, energinga, žinanti, ko nori, kokią vėliavą kelia. Blaivios, brandžios pasaulėjautos. Akademiniame jai nebuvo lengva. Manyčiau, padėjo aktyvus sportas jaunystėje. Gimnastikos sporto meistrė! Pratusi prie disciplinos, darbo režimo. Ištvermė, valia - jai ne naujiena. Reikėjo skaitytis ir su tvirta Vancevičiaus ranka. O tos rankos reikėjo, kad teatras nenukryptų nuo generalinės linijos. Neužmirškime: svarbiausias teatras Lietuvoje!

- Vis dėlto ji atkakliai bruko į repertuarą užsienio dramaturgiją. Čapekas, Diurenmatas, Anujis... Pastatė disidentišką Vampilovo „Ančių medžioklę“.

- Ir kada? 1977-aisiais, juodžiausiais brežnevinės stagnacijos metais! Tas pats laikas, kaip ir Granausko „Dubury“. Ir vieno, ir kito kūrinio herojai nusižudo. Aš „Medžioklėje“ vaidinau tokį ciniką oficiantą, dar labiau paryškinantį pagrindinio herojaus tragizmą. Kaip tuos dalykus praleido?

- Gal kad Rusijoje jau kvepėjo „perestroika“? Jau „Lenfilme“ ekranizuotas Gelmano „Protokolas“, o Irena perkelia pjesę į sceną...

- Anuomet filmas sulaukė didžiulio rezonanso, rodytas pagrindinėje Paryžiaus kino festivalio programoje. Tačiau Irenai nepatiko Jevgenijaus Leonovo brigadininkas Potapovas. Netikėjo, kad toks per pusamžį persiritęs apsunkęs vyriškis gali stoti prieš rutiną. Sakė, geriausiu atveju - nueis iki pirmo alubario ir pasigers. Pasipriešinti sistemai gali tik jaunas, energingas, nepraradęs idealų. Todėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinko Ramanauską.

- Koks jūsų pirmas didelis vaidmuo pas Ireną?

- Lopachinas „Vyšnių sode“.

- Ar nebuvote jam per jaunas? Dar nė trisdešimties neturėjote.

- Amžiaus nevaidinau. Jai ir reikėjo „naujojo ruso“, naujos bangos griovėjo. Iškirsti vyšnių sodą! Išparceliuoti sklypus vasarnamiams! Pasidaryti lengvų ir greitų pinigų. Žiaurios pragmatikų kartos atstovui reikėjo jauno vyro energetikos. Veržlumo. Veiklumo. Jokių sentimentų praeičiai - tik pelnas, pelnas, pelnas! O dar stebimasi, kaip nenuslūgsta Čechovo populiarumo banga. Betgi jis permanentiškai aktualus ir šiuolaikiškas.

- Taigi ji nėjo pramintais takeliais, neeksploatavo nei įsitvirtinusios traktuočių tradicijos, nei aprobuoto aktoriaus amplua?

- Darbas su Irena man reiškė kryptingą permanentinį asmenybės turtėjimą. Sugebėjo aktoriuje įžvelgti naujas galimybes ir stumti jį pirmyn. Lyg tas Stalkeris - mesdavo gairelę tolyn - eik! Man kiekvienas vaidmuo pas ją - ir aktorinio meistriškumo, ir asmenybės kilstelėjimas. Aktoriui, lyg tam arkliui, sugebėdavo nuimti akidangčius, atverti horizontą. Dirbdamas su ja gaudydavau ne tik žodžius, pastabas - bandydavau dar kažką ir „užuosti“.

- Neužmirštami judviejų su Adomaičiu „Emigrantai“. Irena tą spektaklį labai mylėjo. Sielvartavo, kai jį nuėmė, džiaugėsi, kai jis vėl sugrįžo į sceną.

- O kas jo nemylėjo! Su kokiu malonumu jį vėl vaidinčiau. Čia - kaip ir „Kainoje“, kaip ir Grušo „Pijus nebuvo protingas“ - susiduria pragmatikas ir idealistas, tikintis, kad gali pakeisti pasaulį.

- Labai tiksliai parinko aktorius - rafinuotas inteligentas Adomaitis ir visai kitos faktūros pinigus emigracijoje kalantis Rumšas. Susižaidėte puikiai.

- Sunkiausia buvo mums dviese įvaldyti didžiulę Akademinio scenos erdvę. Čia jums ne „Ančiuko kryžiaus“ masuotės. Ir mes tą padarėme. Mums pavyko.

- Lygiai prieš 20 metų su Marcinkevičiaus „Mindaugu“ įžengėte į Žemutinės pilies požemius. Pasaulyje teatras netradicinėse erdvėse jau seniai buvo nebe naujiena, bet Lietuvoje Irena buvo pirmeivė. Kaip sutikote tą žinią?


- Užgriuvo klausimų lavina. Ar tai įmanoma? Ar žiūrovai girdės mus be mikrofonų? Irena suorganizavo ekskursiją, kuriai vadovavo archeologas Vytautas Urbanavičius. Didžiulės erudicijos, puikios iškalbos. Niekada nepamiršiu, kaip jis vedžiojo mus tais siūbuojančiais lentų takeliais, liepteliais, ką pasakojo. Prisimenu požemį, kuris galimai jungė Valdovų rūmus su Radvilų rezidencija. Išgyvenau tokį jausmą... tarsi minčiau tas pačias dulkes, kurias mynė Barbora ir Žygimantas. Tą kiekvienas pajutome. Šiandien, kai jau viskas po stiklu, to nebepatirsi.

Paskui, prisimenu, atvedė prie plytų sienos, išsilydžiusios nuo karščio. Kas ten dėjosi? Kas sukėlė tą gaisrą? Vieni klaustukai ir jokių atsakymų. Nes visi istorijos vadovėliai - tik prielaidos, interpretacijos, politinės doktrinos. Vargu ar kada sužinosime tiesą.

Galiausiai atvedė mus prie dar vienos sienos, už kurios plytėjo neatidengta erdvė. Šiurpas ėjo per kūną. Gal ten ir oras užkonservuotas iš anų laikų? Manau, kažką panašaus turėjo patirti ir Hovardas Karteris prie užmūryto Tutanchamono kapo. Mistinis jausmas.

Beje, viena pirmojo spektaklio žiūrovė (lyg ir kažkokia ekstrasensė) tikino dešinėje scenos erdvės pusėje mačiusi kažkokią neaiškiai tvyrančią šmėklą. Nesakau, kad aš tokiais dalykais tikiu, bet įsijausti į atmosferą padėjo.

- Po kunigaikščio Vismanto „Mindauge“ buvo Žygimantas Augustas „Barboroje Radvilaitėje“. Vėl ta pati erdvė. Gal jau buvo lengviau?

- Scenoje labai sunku vaidinti meilę. Jausmo trapumą ir tikrumą. Be abejo, padėjo aplinkos autentika, puikūs renesansiniai Virginijos Idzelytės kostiumai. Karalienės Bonos (Reginos Paliukaitytės) suknios šleifas driekėsi gal 7 metrus. Perkėlus „Barborą“ į teatro sceną teko jį trumpinti. Ir dar tie balandžiai finale. Spektaklis buvo tikrai nenuobodus, nors kažkuris iš recenzentų ir teigė priešingai.

- Teatras autentiškose erdvėse įgavo pagreitį. Abi dramos buvo perkeltos į Kauno pilį. Vienas po kito sekė kiti spektakliai - Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“, Grušo „Herkus Mantas“, Putino „Valdovas“... Istorinės dramos su didžiuliu pastatyminiu užmoju, dar neregėtais efektais...

- Prisimenu, pirmiausia į tą Kauno pilį nuvažiavome trise - Irena, Virginija Idzelytė ir aš. Tas pats jausmas, kaip ir Žemutinėje pilyje. Ar čia galima? Ar išeis? O ji ryžtingai - išeis! Vyriško charakterio ypatybė: sumanius - daryti, pradėjus - nesitraukti. Neprisileidžia jokių abejonių. Tai padrąsina.

- Tas Kauno periodas jau pažymėtas ligos. Jai turėjo būti nelengva.

- O gal tai ir stimuliavo. Išmoko repetuoti produktyviai ir taupiai. Surepetuodavo atskirus fragmentus su atskiromis aktorių grupėmis - dažniausiai savo sodyboje. O paskui per dvi tris repeticijas - viską sumontuodavo vietoje. Istorinės dramos natūralioje erdvėje buvo statomos su užmoju, išradingai. Ko vertos vien skulptoriaus Algirdo Garbačiausko milžiniškos šiaudinės figūros, liepsnojusios tamsiame dangaus fone per „Herkų Mantą“. Efektą dar labiau sustiprino raiteliai. Grigolis kad pasileido šuoliais į kalną! O mano žirgas, išsigandęs tų laužų - iš paskos skersas!

- Kaip manote, kodėl kritikų nebuvo įvertintos net akivaizdžios jos sėkmės? Arba atstūmimas, nesupratimas, arba - tyla?


- Tarp kritikų draugų neturėjo. Tik po daug metų sužinojau, kad egzistavo visiškai reali kritikų mafija. Būdavo, važiuoja Teatro sąjungos mikriuku į kokią nors premjerą - Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje - ir sutaria: dabar šitą kelsim ant šakių. Arba atvirkščiai. Jos neįvertinimas guli ant jų sąžinės. Buvo tik vienas kitas, kuris nesidėjo į tą kompaniją, nenorėjo teptis.

Ir vis dėlto esu įsitikinęs: tai, ko nepadarė teatro kritikai, teks padaryti teatro istorikams. Nes niekaip nepaneigsi, kad egzistuoja toks fenomenas, kaip Irenos Bučienės teatras.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRIEMONĖS: Ūkio ministerija siūlo patobulinti pelno mokesčio lengvatos taikymą investiciniams projektams, taip pat ją taikyti elektromobiliams; šios priemonės, pasak ministerijos, svarbios šalies ūkio konkurencingumui ilguoju laikotarpiu.
  • DOVANOS: šalies vadovė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje viešėsiančiam popiežiui Pranciškui dovanos nepriklausomybės simbolį - Laisvės varpą ir kūrinio „Gloria Lietuvai“ įrašą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13 +16 C

   +12  +14 C

 

   +8  +11 C

  +24  +27 C

   +15  +17 C

 

   +14  +15 C

  8-12 m/s

 2-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018