Aistė ir Rokas - kultūriniai partizanainuotraukos

2009 spalio mėn. 19 d. 14:02:18 Perskaitė 7630

Vasaros pabaigoje pristatę savo naujausią autorinį projektą “Broliai”, skirtą Lietuvos partizanų laisvės kovoms atminti, Aistė Smilgevičiūtė ir grupės “Skylė” lyderis Rokas Radzevičius šypsosi - pasirodo, lietuvius suvienyti gali ne tik krepšinis.

- Kokios šios idėjos užuomazgos?

Rokas Radzevičius: Kovotojų už laisvę temą pradėjome judinti jau praeitą rudenį su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centru, prieš porą metų išleidusiu didelio visuomenės dėmesio sulaukusią gražiausių Lietuvos partizanų dainų kompaktinę plokštelę “Už Laisvę, Tėvynę ir Tave”. Pirminė LGGRT mintis buvo leisti antrą tokią plokštelę, kaip tęsinį.

Pradėjome po truputį domėtis esama medžiaga - savaitę praleidau Lituanistikos institute, kuriame sukaupti audioarchyvai, močiučių įdainuotos išlikusios partizanų dainos. Jas kūrę žmonės neturėjo istorinės distancijos. Jie matė, kas vyksta aplink, ir dainavo apie tai, kas labiausiai šokiravo. Ne veltui tose dainose tiek daug kraujo.

Esu labiau kūrėjas negu cituotojas ar aranžuotojas. Man kilo mintis, remiantis visa turima medžiaga, apie tą istorinį laikotarpį papasakoti iš dabartinės perspektyvos, kitokia poetine kalba, pažvelgus visai kitomis akimis.

Aistė Smilgevičiūtė: Tema sudėtinga, tarsi ėjimas per ploną lieptelį - nesinori nugriūti nei į vieną pusę, nei į kitą - juk greitai gali būti išvadintas ir ksenofobu, ir kuo tik nori.

R.R.: Bet mes nesistengiame ieškoti priešų, kaltinti. Taip, tauta buvo skaldoma, brolis prieš brolį. Bet mums norėtųsi pasiekti, kad žmonės vienytųsi.

Jei grįžtume prie idėjos užuomazgų, kita kūrybinės inspiracijos dalis - partizanų dienoraščiai, eilėraščiai ir archajiškos liaudies dainos. Kūrybinis postūmis buvo ir partizano Liongino Baliukevičiaus, slapyvardžiu Dzūkas, “Dzūko dienoraštis”. Skaitydamas stebėjausi, kaip šviesiai žmogus mąstė, kiek buvo optimizmo!

- Kiek dainų jau sukurta?

A.S.: Šiandien turime 15 kūrinių. Dabar ruošiamės įrašams. Dainas repetavome vieno iš grupės narių sodyboje, “partizaninėje” stovykloje, o vietovę pagal partizanišką slapyvardžių tradiciją pavadinome Mėnuliškėmis. Savaitei su visais muzikantais išvažiavome į vienkiemį ir atitrūkę nuo pasaulio intensyviai dirbome.

R.R.: Dalį projekto “Broliai” dainų pristatėme festivalyje “Mėnuo Juodaragis”, pasikvietėme ir vokalinę vyrų grupę. Norėjosi įnešti vyriškos energijos.

Labiausiai džiaugiuosi šiam projektui sukurta daina pavadinimu “Klajūnė”. Šis kūrinys skirtas į mišką išėjusioms ir pasipriešinimo kovose dalyvavusioms moterims, o simboliu paėmėme partizanės Zofijos Žilienės, slapyvardžiu “Klajūnė”, asmenį. Ji buvo vieno partizanų vadų Antano Žilio “Žaibo” žmona ir mūsų bosisto Gedimino Žilio senelė.

- Kokius patys matote savo dainų herojus?

R.R.: Pradėjęs gilintis į kovotojų už laisvę temą, supranti, kad žuvo patys tvirčiausi, patys gražiausi Lietuvos žmonės, kurie buvo didžiausi patriotai, atsidavę be kompromisų. Žiūrint plačiąja prasme, labai daug sąsajų su šia diena, net asmeniškai. Kad ir kaip juokingai skambėtų, mes irgi tam tikra prasme esame partizanai, kultūriniai partizanai. Jau 20 metų grojame, bet repeticijų patalpos kaip buvo rūsiuose, taip ir liko - kažkodėl neišlipame. (Šypsosi.) Jeigu darai ką nors tikro, bandai, taip jau yra Lietuvoje. Tiktai pastaraisiais metais žmonės ima atrasti mūsų muziką...

- Kada galima tikėtis projekto “Broliai” kompaktinės plokštelės?

R.R.: Jeigu viskas gerai, sulauksime paramos iš šalies - kitais metais. Arba galima eiti tokiu keliu, kaip darėme “Povandenines kronikas” - įrašinėjome penkerius metus. Iš entuziazmo...

A.S.: Nesinori verkti, bet musų valstybėje dabar tokia situacija, kad nusprendėme asmeniškai kreiptis į žmones. Asmeninės iniciatyvos maloniai stebina. Partizaninių kovų idėja pritraukia žmones. Buvo keista, negi gali dar kas nors, be krepšinio, žmones suvienyti... (Juokiasi.)

- Ar turite Lietuvoje patriotiškiausią vietą?

A.S.: Aš niekada neišduosiu savo gimtųjų Platelių. (Juokiasi.)

R.R.: Lietuvoje - pati didžiausia piliakalnių koncentracija. Mūsų šalyje yra apie 900 piliakalnių. Išsikeltų tikslą kiekvienas aplankyti nors pusę per savo gyvenimą... (Juokiasi.)

- O kiek jūs aplankėte?

R.R.: Mes stengiamės, važinėjame, kiek galime, ypač savaitgaliais.

A.S.: Praeitą savaitgalį Roko ir Vykinto (archeologo V.Vaitkevičiaus) gimtadienių proga važiavome apie Daugų ežerą. Užtruko visą dieną visus taškus aplankyti: Alkakalnį, Perkūno kalną.

R.R.: Pavyzdžiui, Malditkalnis, dzūkiškai Maldzytkalnis, stovi visai šalia plento, niekas nežino, važiuoja ir pravažiuoja. Tokių vietų yra labai daug, bet trūksta informacijos.

- Ar nebaisu, ne gėda šiandien, kai madinga emigruoti svetur, būti savo šalies patriotu?

R.R.: Mums ne gėda. Norime, kad ir kitiems būtų ne gėda. Reikia tiesiog į žmones prabilti kitokia forma. Tie patys šūkiai nuo Sąjūdžio laikų jau nebeveikia.

Šiais laikais sunku, nes patriotizmas sutapatinamas su valdančiais asmenimis, kuriais žmonės yra nusivylę. Bet patriotizmas yra platesnė sąvoka. Tai yra siekis kažką keisti. Aš tikiu, kad tauta dar turės smarvės išsivalyti ir susitvarkyti. Ir mes, kuo galime, tuo prisidedame.

Kiekviena tauta turi stuburą, o jeigu jis sulaužomas, žmonės nebesiorientuoja, pakrinka, ir natūralu, kad dauguma praranda šaknis, vertybių skalę, kurios laikėsi. Tada lieka savanaudiškumas, materializmas.

Žmonės yra supriešinti su valstybe ir žaidžia tą patį partizaninį karą: nemoka mokesčių, valstybė dar juos didina. Bet aš netikiu, kad dauguma nenori mokėti. Dar yra daug patriotų, mylinčių valstybę. Tiesiog dabartine valstybe daug kas nepasitiki. Kaip reformuoti, kad tas pasitikėjimas atsirastų? Reikia, kad visuomenė būtų pilietiškai aktyvi.

- Kokią Lietuvos ateitį matote?

A.S.: Yra probrėkšmių, kad vyksta kažkoks labai skausmingas apsivalymas...

R.R.: Bet kaip istorija rodo, ne viskas priklauso nuo žmonių. Lietuvos geopolitinė padėtis tokia, kad kas 50 metų vyksta koks nors karas arba kas nors mus nusiaubia...

A.S.: Prabėga bizonų kaimenės... (Šypsosi.)

R.R.:
Bet juk kiek jau siaubė - galėjome ir iš viso išnykti... Apsivalymo čia neužtenka, jei pavyktų atstatyti tą stuburą, manau, ateitis galėtų būti šviesi.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net