respublika.lt

2017 rugpjūčio 22, antradienis

A.Baltakio liudijimasnuotraukos (9)

2017 balandžio mėn. 08 d. 08:14:09
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Solidžią aštuoniasdešimt septynerių metų sukaktį vasario penkioliktąją atšventęs visuotinai žinomas ir pripažintas Lietuvos poetas Algimantas Baltakis prieš keletą dienų savąją bibliografiją papildė dar viena knyga - „Žuvėdros“ leidyklos išleistu poeto dienoraščių fragmentų, straipsnių, jo pokalbių su žurnalistais ir eilėraščių rinkiniu „Privalau paliudyti“, kuriame itin atkakliai gvildenami Lietuvos sovietmečio, nūdienos lietuvių požiūrio į jį ir dabartinės, naujųjų europinių vėjų „glostomos“ Lietuvos kontekstai. Šia proga su poetu ir kalbamės apie naująją knygą bei gyvenimą „po naujais vėjais“.

 

- Knygos pavadinimas „Privalau paliudyti“ - tiesiog tviekste tvieskia bekompromisiškumu, ryžtu išsakyti kaži kokią itin svarbią ir skaudžią lig šiol nutylimą ar iškraipomą tiesą. Taigi, kas jums pačiam yra svarbiausia, skaudžiausia šioje knygoje?

- Kodėl taip pavadinau knygą? Nes išties matydamas ir girdėdamas, link kur judame ir kokį santykį pasirenkame su savąja istorija, savo tautos iškentėtomis negandomis, protėviais ir netgi savo pačių tėvais bei seneliais, tiesiog negaliu nutylėti nepaliudijęs to, kaip išties buvo, ką patyriau savu kailiu ir ką mačiau savomis akimis. Tokių savąja patirtimi galinčių paliudyti žmonių tarp gyvųjų jau liko vos saujelė, todėl vis aštriau jaučiu pareigą kalbėti - idant nemačiusiųjų pasakojimas „kaip viskas buvo“ ateinančiųjų kartų lietuvių sąmonėje neįsirėžtų kaip vienintelė ir neginčijama istorinė tiesa.

Kita vertus, šios knygos atsiradimas - ne tiek mano, kiek leidėjo Stasio Lipskio nuopelnas. Dirbo jis, o aš galėjau tiesiog mėgautis tuo, kad jau seniai gyvenime man pavyksta kažką nuveikti, iš tiesų nieko neveikiant. Poezijos jau veik neberašau, bet radijas leidžia daugybę dainuojamų manųjų eilėraščių, esu kviečiamas į kultūrinius renginius, rengiami mano paties kūrybos vakarai, iš Autorių teisių gynimo agentūros man vis dar kapsi ir kapsi honorarai... Panašiai ir su šia knyga - nieko jai specialiai nerašiau, visi jos tekstai buvo parašyti iš anksčiau - vieni jų, jau publikuoti knygose, kiti - periodikoje. Šią knygą išleisti sumanė leidėjas, o aš tik atrinkau tuos tekstus, kurie, mano nuomone, turi išliekamosios vertės.

Svarbiausias straipsnis visoje šioje knygoje man asmeniškai atrodo „Apie kraujo lašą, santarvę ir dar kai ką“, kuris jau ir iki šiol yra buvęs skelbtas, tačiau taip ir nebuvo plačiai perskaitytas bei pakankamai giliai suvoktas, apsvarstytas, išdiskutuotas visuomenėje, ypač tarp tų, kurie skuba demonizuoti Lietuvos sovietmetį ir teisti anuo metu gyvenusius žmones, išties neturėdami apie ano laiko realijas nė menkiausio supratimo.

Šiame straipsnyje labai rimtai, nuosekliai ir analitiškai apmąsčiau Lietuvos sovietmetį, tikėdamasis kokios rimtesnės ir platesnės diskusijos su istorikais. Rašiau jį pačioje tūkstantmečio pradžioje, per tą laiką jame išsakytos mintys, mano manymu, tapo dar aktualesnės, jų išdiskutavimas Lietuvos visuomenėje - dar svarbesnis, nes nuo pasirinkto santykio su savąja istorija juk priklausys taip pat ir Lietuvos ateitis, ateinančių lietuvių kartų psichologinė būsena, jų savivertė bei jų meilė, abejingumas arba neapykanta savajai Tėvynei...

- Šį straipsnį esu skaitęs periodikoje. Jis, man regis, svarbus dar ir tuo, kad apžvelgia bei analizuoja taip pat ir Lietuvos okupacijos pradžios laikus, o ypač - Lietuvos visuomenės pozicijos pasirinkimą.

- Taip, man be galo svarbu apibrėžti tai, kas šiandien visuotinai smerkiama ir vadinama „kolaboravimu“, nė nemėginant pasvarstyti, o kas gi saugojo lietuvybę sovietmečiu ir pernešė ją neišblėsusią iki Nepriklausomybės laikų. Iš ko gi įsiplieskė Sąjūdis, jeigu ne iš tų „kolaboravusiųjų“ išsaugotos gyvos Lietuvos dvasios? Na, o kalbant apie literatūrą - argi ne 1965-1985 metų laikotarpį derėtų vadinti lietuvių literatūros aukso amžiumi?

Kaip tik šiame straipsnyje ir mėginu apžvelgti anų dienų iškiliausių lietuvių mąstytojų argumentus. Jau būdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose poetas Jonas Aistis (kurį laiką mėginęs gėdinti lietuvius dėl menko pasipriešinimo sovietų užgrobėjams, sakydamas, kad „neginta Lietuvos žemė per amžius bus tautos gėda“), sužinojęs, kiek rezistencijos kovose žuvo Lietuvos vyrų ir kiek nedaug jiems tepavyko nukauti priešų, jis atsiėmė savuosius žodžius ir pasisakė už kelią link laisvės kenčiant retežius nei už greitą ir beprasmišką tautos žūtį mėginant beviltiškai priešintis daugybę kartų stipresniam priešininkui. Egipte anuo metu gyvenęs mokslininkas Algirdas Julius Greimas, apsvarstęs pasipriešinimą ginklu ir kitas Lietuvos galimybes, taip pat ištarė: „Nežiūrint visko, mano pasitikėjimas lietuvių tautos ateitimi - nėra palaužtas. Sovietų režimui neišvengiamai lemta dėl vidinių priežasčių vystytis nuolatinio liberalėjimo kryptimi, kokia nepalanki beatrodytų tarptautinė politinė konjunktūra. Reikia tik kantrybės. Lietuviškasis atsparumas, taip pat sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių istorijos sąlygų yra kuo tikriausias lietuviškos ateities garantas.“

- Perskaičius knygą susidaro įspūdis, kad joje skelbiama publicistika skirta santykiui su praeitimi, o poezija - santykiui su dabartimi apsibrėžti. Antai kad ir šios skaudžios eilutės: „Be dirvos./ Be šaknų./ Be oro./ Be sparnų./ Be gėdos./ Be garbės./ Į duobę -/ Iš duobės./ Be tikslo./ Kaip šaunu/ Kur noriu,/ Ten einu./ Kaip gera/ Be galvos/ Kvailiam/ Iš Lietuvos.“


- Taip, eilėraščius šiai knygai rinkausi ne pagal jų meninę, o pagal pilietinę vertę. Eilėraštis „Trys vietos, lietuviui šventos“ aktoriaus Tomo Vaisetos buvo skaitomas Gedimino bokšte pirmą kartą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keliant Trispalvę, eilėraštį „Medininkai“ parašiau reaguodamas į skaudžią jaunos Lietuvos valstybės patirtį - brutalias pasienį ginančių Lietuvos vyrų skerdynes. Šį eilėraštį skaičiau jų atminimui surengtame mitinge... Eilėraštis „Avies skundas“, kuriame nuskamba ir tokios eilutės: „Kam gi tau pilkam galvoti - už tave galvos spalvoti“, skirtas spontaniškam Lietuvos puolimui į ES glėbį, laisva valia atsižadant net elementariausių gaspadoriaus teisių savojoje valstybėje... Išimtis tarp knygoje skelbiamų eilėraščių - „Vėduoklė“, kuris neturi savy jokio „politikavimo“, tai meilės eilėraštis, tačiau man jis taip pat turi pilietinę vertę - juk buvo laikas, kai išpažįstant meilę moteriai (o ypač vardu Marija) išties yra išpažįstama taip pat ir meilė Lietuvai bei anuomet draudžiama metafizinės vilties, Dievo artumo paieška.

Yra į knygą, beje, įdėtas ir eilėraštis pavadinimu „Liudytojas“. Tikrai nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet liūdnai juo numatau ir šios knygos, taip pat ir visų panašių į mane liudytojų kalbėjimų likimą...

- „Tiek liudytojų. O vėl vieną poetą paliks šioj byloj...“ Ar šią eilutę turėjote omeny? Maniau, kad ji - apie brangiausią jūsų draugą Justiną Marcinkevičių, kurio reputaciją atkakliai ir be atokvėpio ginate ir po jo mirties.

- Be abejo, ir apie jį. Skaudu, kai tau smūgiuoja priešai, bet dešimtį kartų skaudžiau, kai tau smūgiuoja tie, kuriuos dar vakar laikei savaisiais draugais, bendražygiais, ta pačia kryptimi žengiančiais ir tų pačių tikslų siekiančiais žmonėmis. Todėl ir negaliu tylėti - skaudu man ir už save, ir už Justiną, ir už visus sovietmečiu gyvenusius žmones, šiandien už tai vadinamus kolaborantais.

Beje, yra ir vilties ženklų. Esama tokių jaunų istorikų, kaip Vilius Ivanauskas, kurie nesibodi atsiversti ano meto lektūrą, protokolus ir pasiaiškinti, kaip iš tiesų viskas ten buvo. Būtent jų darbuose matau viltį, kad tiesa apie anų laikų Lietuvą nepasiklys ir nevirs savo pačios karikatūra. Tačiau nemaža, deja, šiandien esama ir tokių kaip Nerija Putinaitė, kuriems išsiaiškinti tiesą nerūpi, rūpi patiems tapti svarbiems, užėmus poziciją nepalenkiamų teisėjų, kuriais, beje, jų niekas niekada nėra paskyręs.

- Gera tai girdėti. Belieka paklausti, ar sulauksime dar kada jūsų naujos poezijos knygos? Žinau juk, kad turite nemažą pluoštelį knygose nepublikuotų eilėraščių - neketinate iš jų sudaryti rinkinuko?

- Kai miršta poetas - visi panūsta jo namuose ieškoti dar nežinoto jo poetinio palikimo. Jeigu tokį rinkinuką išleisčiau dabar - po mano mirties ieškantieji visiškai nieko nerastų. Nenoriu jų skriausti - tam tebūnie ir kaupiamas jūsų minėtas poezijos pluoštelis - malonioms gerbėjų radyboms.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą  „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (9)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BURIAVIMAS: Olandijoje prasidėjusio pasaulio „Laser Radial“ jachtų klasės pasaulio buriavimo čempionato vyrų varžybose po pirmųjų dviejų plaukimų lietuvis Radvilas Janulionis užima 19-ąją vietą.
  • PERGALĖ: svarbią pergalę Centrinės Europos motobolo lygoje savaitgalį iškovojo lyderė Kretingos „Mildos“ komanda; namuose 3:2 nugalėjo pirmąją nesėkmę patyrusią čempionės titulą ginančią Pinsko „Avtomobilist“ ekipą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar tikite teismų skaidrumu?

balsuoti rezultatai

Ar leidote savo vaikus į vasaros stovyklas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13 +14 C

   +11  +12 C

 

   +8 +10 C

   +16  +19 C

  +16  +18 C

 

   +15  +18 C

    1-3 m/s

     2-3 m/s

 

      2-4 m/s

 

USD - 1.1761 PLN - 4.2738
RUB - 69.4996 CHF - 1.1362
GBP - 0.9132 NOK - 9.2903
reklama
Labas vasara