Vito TOMKAUS pokalbis su Leonidu Donskiu "Be pykčio" (509)

2009 vasario mėn. 06 d. 08:00:00 Perskaitė 34959

DISKUSIJA SU LEONIDU DONSKIU APIE MORALĘ IR TOLERANCIJĄ

(Be pykčio, be ksenofobijos, be rasizmo, be paranojos, be pompastikos, be homofobijos, be keiksmažodžių ir be tokių negražių žodžių kaip “žydas” bei ”žydras”.)

Perskaitę šeštadieninėje “Respublikoje” V.Tomkaus straipsnį “Lietuviais esame mes gimę...” (publikaciją galite rasti čia), nuo publikacijos viešai atsiribojo ilgametis portalo “Balsas.lt” autorius L.Donskis ir trys jo bičiuliai. Šiandien neakivaizdžiai su juo polemizuoja prakeikto straipsnio autorius.

Vitas TOMKUS, satyrikas ir feljetonistas (žanras jau uždraustas)

Mielas ir brangus Leonidai...

Nepyk, kad taip familiariai į Tave kreipiuosi. Nemanyk, kad čia kaltas mano mentalitetas, paveldėtas iš brežnevinių laikų.  Kaltas yra televizorius ir Tavo laidos “Be pykčio”. Mane pakerėjo Tavo įžvalgumas (spoksai ir spoksai  į mane iš ekrano),  Tavo erudicija (nespėju tarptautinių žodžių žodyno vartyti), o ypač Tavo maniera visus tujinti, į pašnekovus kreipiantis tik vardais arba titulais, ir tik su maloniais epitetais  - “Brangusis”, “Mielasai” ir panašiai.

Natūralu, kad ilgainiui ir aš supanašėjau su Tamsta. Nesikuklinkit. Daug kam esate “kelrodė žvaigždė”.(Galingose Soroso rankose.) Jeigu tokius kaip Tamsta būtume sustatę Vilniaus sankryžose, galėjome miestui sutaupyti pusantro šimto milijonų, skirtų niekingiems šviesoforams.

Tai va, brangus ir mielas Leonidai, kreipiuosi į Tave iš visos širdies. Tikrai be jokio pykčio, tik su didele nuoskauda. Atsakyk man, prašau, kodėl Tu, būdamas toks tolerantiškas, netoleruoji kitaip manančių? Kad ir manęs. Vos tik kreipiuosi į tautą, Tu iškart mane pasmerki arba atsiriboji. Negi Tu, mano branguti, nesi tautietis? Ką aš ne taip darau ar rašau,  kad vis pačiam neįtinku. Ne tik Tau, mano saulute, bet ir Tavo bendraminčiams: aleksandravičiams su spurgomis...

Be to, niekaip nesuprantu, kodėl mane smerkiančius pareiškimus Jūs rašote visi iškart, o ne po vieną. Gal mano rašliavos ir niekam tikusios, bet bent jau pats rašau. O Jūs vieną pareiškimą kartais pasirašote net pusšimtis autorių.  Kodėl taip?  Kad daugiau honorarų išmokėtų?  

Man, pavyzdžiui, publika rašyti trukdo. Negaliu susikaupti. Belieka įsivaizduoti, kaip sunku jums kolektyviai smerkiančius laiškus rašyti. Turbūt vienas garsiai diktuoja, kitas rašo, trečias kablelius deda, ketvirtas – nosines, penktas – šauktukus, šeštas gramatines klaidas taiso, septintas – stiliaus, aštuntas – korektūros, devintas verčia į anglų kalbą, dešimtas – į jidiš... Štai kodėl tarp pasirašančiųjų tiek profesorių ir habilituotų daktarų.  Tik nesuprantu, ką daro dar keturiasdešimt autorių? Iš šalies patarinėja? Vienas rėkia rašyk iš kairės į dešinę, kitas – iš dešinės į kairę; gal dėl to taip dažnai jūsų tekstai skamba, švelniai tariant, gana keistokai.   

Mielasai Leonidai, kodėl mums neužmezgus kūrybinių ryšių? Patarčiau, kaip rašliavos darbus paprasčiau organizuoti. Juk mudu abu iš Klaipėdos. Abu jaunystėje lankėme imtynes. Abu perskaitėme tą pačią G.Orwello knygą apie kiaules...

Dovanok, brangus Leonidai, užmiršau, kad prie Tavęs nedera  “kiaulių” vardo minėti. Šįsyk pats kaltas. Pernelyg jau dažnai Tu ir Tavo sekėjai cituojate Orwello knygą apie kiaules. Tik įdomu, su kokiais “herojais” jo knygoje “Gyvulių ūkis” Jūs save tapatinate? Su išvarytais iš savo namų šeimininkais ar su siautėjančiais užgrobtame ūkyje gyvuliais?

Pagal Tavo propaguojamą įvykių raidą Lietuvoje šeimininkus baigia išstumti  emigracijon neaiškūs tipai su “kiaulės akutėmis”. Taip atsainiai, švelniai, be pykčio. Su kreiva šypsenėle ir pasakaitėmis apie neišvengiamą visų tautų globalizaciją, kurios esmė – jokių tautų, jokių kalbų, jokių teritorijų, ypač - jokių pinigų, o tai jau beveik padaryta.

Taigi viskas bus parėdyta iš aukščiau. Iš kur – nesakysiu. Jau pasimokiau: anąkart tik puse lūpų užsiminiau - prieš mane net septynias baudžiamąsias bylas įvairiais pretekstais inicijavo. Net buvau ant žmonių supykęs. Nebijok, ne ant Tavęs, brangus Leonidai. Ant savo tautiečių. Nutariau nieko tiems gojams neberašyti ir nebeaiškinti. Ar gerai padariau, mielas Leonidai?

Turbūt  gerai. Nes per tuos tylėjimo metus nė karto manęs nepasmerkei ar kaip kitaip neatsižadėjai. Kaip gera turėti bedančius redaktorius, ar ne? Gali sau postringauti pilna burna. Kaip gera diskutuoti, kai nėra kontrargumentų. Nereikia nei smerkti, nei atsiriboti.

O man – priešingai. Labiau patinka ginčytis. Ieškoti teisybės. Ypač jei ko nesuprantu. Na kodėl, mielas Leonidai, tu taip ne laiku nuo mano publikacijų atsiribojai? Nejaugi nežinai, kad “uždraustas vaisius” saldesnis?

Galbūt aš ir nelabai gražus (vis dėlto - ne pirmos jaunystės). Bet dovanok, mano mielas Leonidai: Tavo laidoje “Be pykčio” esu matęs daug baisesnių už save. Prisimink, ar visi tavo studijos svečiai buvo jau tokie gražuoliai: A.Bačiulis iš “Veido” - visai be veido - vien šeriai iš megztinio išlindę, R.Sakadolskis - senesnis ne tik už mane, bet ir už CŽV, kuriai nuolankiai dirbo.

Kuo jie ypatingi? Nebent tuo, kad abu drąsiai galėtų pakeisti “herojus” Rimo Valeikio karikatūroje. Pameni tuos du valkatas, kurie it Atlantai laiko Žemės rutulį apglėbę? Žinoma, pameni. Iki šiol niekaip negali pamiršti. Tik be reikalo mane kaltini. Aš nepiešiu. Aš rašau.

Bet juk Tu, mano brangus Leonidai, irgi į laikraščius rašinėji, ir į interneto svetaines, ir iš televizoriaus neišlendi. Ko Tu, Leonidai, nerimauji? Bijai, kad visus laikraščius prirašysiu ir Tavo opusams vietos nebeliks. Liks! Tikrai liks!!! Laikraščių šimtai. Puslapių tūkstančiai. Tik rašyk. Budink tautą. (Nepamiršk ir maniškės.)

Na kodėl Tu netoleruoji mano rašymo? Tau nepatinka mano stilius? O jeigu aš kitaip rašyti nemoku? Ką man daryti? Su Tavimi į televizorių lįsti? Visų pirma nelabai tilpsim (abu per stori). Be to, prisipažinsiu, kalbu aš dar baisiau, nei rašau. Pyškinu greitakalbe ir be kablelių. Verčiau rašysiu. Kodėl Tu man neleidi? Vos ką parašau - iškart pasmerki arba atsiriboji. Negi tikrai toks prastas stilius?!

Ar galiu pasiaiškinti?

Ačiū už toleranciją, gerasis Leonidai.

Paklausyk atidžiai: vieni rašo Čechovo stiliumi, kiti – Londono. O aš beveliju Ilfą arba Petrovą mėgdžioti. Kartais dar M.Zoščenką.

Susivokiau. Tau nepatinka, kad mėgdžioju rusus. Atseit pasidaviau įtakai iš Rytų. Koks Tu Kvailys, Lionka, koks tu kvailys; jei atidžiai įsiskaitytum į jų biografijas, suprastum pagaliau, kad toli gražu jie ne rusai. Patikėk, jie mūsiškiai. Savi, Leonidai, savi iki kraujo!

Vadinasi, mano stilius yra niekuo dėtas. Ko gero, Tau nepatinka mano straipsnių temos. Vėlgi norėčiau pasiaiškinti: Servantesas rašė iš kalėjimo, Jules’is Verne’as iš fantazijos, o aš temas renkuosi iš gyvenimo. Kaip tas čiukčia: ką matau - tą apdainuoju.

Mano žodžiai, aišku, skirti ne intelektualams. Bet liaudžiai patinka. Niekaip nesuprantu, kodėl Tau nepatinka? Negi Tu ne iš liaudies? Tikrai iš liaudies? O kokios?

Kad ir iš kur Tu būtum, brangus Leonidai, prisipažinsiu Tau atvirai: iki šiol viską dariau taip, kad galėčiau Tau įtikti.

Kartą išgirdau per televizorių, kad Tau nelabai patinka korupcija. Tučtuojau pateikiau įvairių faktų apie pilietį J., kuris “kovos su korupcija” vardu už milijonus mūsų savivaldybes nureketavo. Metodai  banalūs. Jei susimoki porą šimtų tūkstančių,  gauni pažymą, kad nesi korumpuotas. Jei atsisakai, patenki į korumpuotųjų sąrašą. Arba: nusiperki standartinį projektą apie standartinę ateities viziją ir gali ramiai sau miegoti. Beje, kaina irgi standartinė – nuo kelių šimtų iki pusės milijono. Atvirai kalbant, Leonidai, maniau, mane pagirsi per radiją arba televizorių, pasirodo – susimoviau. Garbės žodis, nežinojau, kad buvo veikiama pagal G.Soroso planą.

Ta proga  keli žodžiai apie Tavo patroną.

Vos išgirdau, kad domiesi Soroso pinigais, aprašiau, kaip jis, tas svoločius (atsiprašau už netoleranciją - nesusivaldžiau), kaip tas balandėlis apdergė ištisas tautas. Apsimetęs filantropu savo spekuliacijomis sujaukė labai daug finansinių rinkų – Anglijoje, Tailande, Malaizijoje. Va, ir dabar tarp 25 didžiausių pasaulio aferistų, kaltų dėl finansinės krizės, minimas.

Deja, ir ši tema Tave, mano mielas Leonidai, sudomino tik tiek, kiek tai lietė tavo finansavimą iš Soroso fondų. (Turbūt neatsitiktinai pilnas kompiuteris užgrūstas Tavo angliškais tekstais,  kuriuose  sionistinėms organizacijoms šmeiži ne tik mano “Respubliką”, bet ir mano Lietuvą.)

O va - pats šviežiausias pavyzdys, kaip man sunku Tau įtikti.

Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad domiesi “Vilniaus - kultūros sostinės” renginiais. Girdėjau net į komitetą pas juos įsirašei. Todėl ir aš nuskubėjau Tau į pagalbą. Ir ką sau manai?! Prisidengę šventu mūsų sostinės vardu, jie, žalčiai, vagia net susiriesdami iš pasitenkinimo. Iš trijų šimtų milijonų, skirtų renginiams, jau ištratinta dešimtys milijonų. Ne, ne, ne. Ne tik fejerverkams. Ne, ne tik į orą. Į kišenes savanaudžiams. Vagia kasdien. Akiplėšiškai. Nesislėpdami. Ir dar garsiai burnoja prieš dabartinę valdžią – atseit, keičiantis politikams, nėra veiklos tęstinumo. Kokio tęstinumo? Vogti?

Pone Leonidai, ar galima įsivaizduoti didesnį absurdą: vagys vagia iš valdžios, o rėkia ne valdžia, bet vagys. Naujoji koalicija kaltinama tuo, kad nebeleidžia senais mastais vogti? Vagys nieko nebebijo. Ir dar drįsta mus gąsdinti Europos opinija.

Arba jie bepročiai, arba tikrai veikia išvien su aferistais iš Europos.

Kai visas šias aferas paskelbiau savo laikraštyje, Tu, Leonidai, užuot padėkojęs,  prieš kelias dienas “Valstiečių laikraštyje” aklai puolei ginti vagis, aiškindamas, kad  “reikia gelbėti Lietuvos reputaciją ir neleisti žlugdyti pradėtų projektų”. Galėtum su Zuoku viename chore dainuoti. Jis irgi pareiškė (“Kauno dienoje”), kad moratoriumas vagystėms yra “durnas”.

Jį galima suprasti. Nuplaukė Guggenheimo projektas už 500 milijonų. O Tu, mano brangus Leonidai, ko sunerimai? Kuo Tau mano pozicija neįtinka. Gaila, kad sutaupius lėšas bus pamaitinti moksleiviai Lietuvoje, išmokėtos pensijos Lietuvoje? Kas konkrečiai nepatinka: ar kad žmonės geriau gyvens? Ar kad - Lietuvoje?

O gal aš ko nors nežinau, kas Tau, Leonidai, yra žinoma. Galbūt tie pinigai niekur nedingsta? Gal milijonai paprasčiausiai perkeliami, t.y. perpumpuojami, iš vienos vietos į kitą. Jei žinai, kur jie nusėda, pasidalink savo informacija su visuomene. Galbūt jie saugesnėje vietoje nei Lietuva. Pasakyk, ir nusiraminsiu. Tik kas garantuos, kad vėliau mums tuos milijonus sugrąžins? Ar grąžins Lietuvai aukso atsargas, kurios nusėdo Londono bankuose?

Matai, brangus Leonidai, kiek daug kyla klausimų. Rašau ieškodamas atsakymų. Tu nepyk ant manęs. Įsivaizduok, kad Tave filmuoja laidai “Be pykčio”. Pamėgink suprasti ne tik komandas iš Amerikos, bet ir tuos neišmanėlius, kurie Tave supa. Argi aš kaltas, kad toks smalsus gimiau?

Argi aš kaltas, kad taip jau gyvenimas susiklostė: kažkada raides pažinau, pradėjau jas jungti į žodžius, sakinius, iš pradžių paprastus, po to – sutrauktinius-sudėtinius... Ogi žiūriu - kažkokios, kaip sakai, “rašliavos” išėjo. Išsigandau. Nunešiau pas mokytus  žmones. Į redakciją. Parodžiau. Paklausiau, kas čia per nesąmonės? Nuramino, kad nieko baisaus. Paprasti straipsniai. Beveik juokingi. Sako, spausdinkis. Ir žmones pajuokinsi, ir duonai užsidirbsi. Taip ir prakutau su tom rašliavom. Kažkada net populiariausiu žurnalistu Lietuvoje išrinko (Tu, Lionia, dar buvai mažas - į kelnes dėjai, kuomet aš su korupcija kariavau). Todėl būk geras, leisk man rašyti, neatimk galimybės užsidirbti.

Antra vertus, kas žino - gal tai liga? Galbūt aš - grafomanas, negaliu nerašyti. Argi gražu, mielas Leonidai, iš ligonių šaipytis? Būk geras, būk tolerantiškas, leisk ir man retsykiais spaudoje pasisakyti. Juk nedažnai piktnaudžiauju savo skaitytojų kantrybe. Jau minėjau, kad net buvau davęs įžadą  nė eilutės neberašyti. Supykau ant tautos. Dėl jos tamsumo, dėl keliaklupsčiavimo prieš atėjūnus. Atseit įsižeidžiau.

O juk negalima pykti ant tautos, juolab - įsižeisti. Tai - puikybė. Susireikšminimas. Dievas už tai baudžia. Ir jeigu Tu, Leonidai, jautiesi esąs “rykštė Dievo rankose”, tada plak iš peties. Be pykčio. Bet su įniršiu. Nėra ko gailėtis. Už tai Tau bus tikrai atsilyginta. Nebūtinai danguje, bet galbūt ir žemėje. Galbūt greitai.

O pabaigoje leisk į Tave kreiptis kaip senais gerais laikais: “Brangus ir Mylimas mūsų Leonidai! Ačiū Tau ir Tavo vyriausybei už tai, kad Tu esi. Už tas pastangas, kurias Tu kasdien dedi siekdamas, kad Tavo mylima Tėvynė būtų vis turtingesnė, galingesnė ir stipresnė.”

Velniop visus palestiniečius!

P.S. Ir kodėl mano straipsnis “Lietuviais esame mes gimę” taip įsiutino Leonidą Donskį? Gal tikrai nepadoru  ir nebemadinga pasisakyti, kad esi lietuvis ir nori gyventi Lietuvoje?

Belieka pasiteisinti ne lietuvio, o vokiečio žodžiais. Tiesa, šiek tiek modernizuotais:

LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ,
LIETUVIAIS NORIME IR BŪT!
TĄ GARBĘ GAVOME UŽGIMĘ,
JAI IR NETURIM LEIST PRAŽŪT!

(Tikiuosi, skaitant šias eilutes, pono Donskio nesupykino?)





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net