Vitas TOMKUS: "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?" (113)

2009 vasario mėn. 27 d. 08:00:00 Perskaitė 11663

Vitas TOMKUS, "Respublikos" žurnalistas

Kokia seniausia profesija yra pasaulyje?

Ne, ne žurnalistų. Prostitučių.

O kokia populiariausia profesija šiandien yra Lietuvoje?

Ne, ne prostitučių. Žurnalistų.

Ne dėl to, kad jų daugiausia paruošia universitetai. O dėl to, kad šios specialybės tarpusavy taip susipainiojusios, kad kartais net sunku atskirti: kas yra kas?

Pamenat pirmąjį viešą Rūtos G. ir Arūno V. susitikimą televizijoje? Susitikimas, kuris iškart virto susikirtimu...

"Tu prostitutė!" - pasakė Jis. "Ne, tai - tu!" - atsakė Ji.

O kas iš tikrųjų?

Tądien TV žiūrovai nebalsavo. Atsakymas iki šiol neaiškus. Matyt, paaiškės per artėjančius rinkimus. Pamatysim, kas ką ir už kiek padarys.

Nors jau dabar galima drąsiai spėti, kad labiausiai, kaip visada, nukentės mūsų vargšė Lietuvėlė.

Keisčiausia, kad nei Rūta G., nei kiti žurnalistai, besiaiškindami santykius su Arūnu Valinsku, nė karto neužprotestavo dėl jo kreipinio "kolega".

Ką jis tuo nori pasakyti?

Rūtos atveju viskas aišku. Iš pradžių Arūnas išvadina ją prostitute, o po to arogantiškai prisistato, esąs jos kolega.

O kaip yra kitais atvejais? Ką ponas Valinskas turi galvoje, spaudos darbuotojus vadindamas "kolegomis"? Kad ir jis yra žurnalistas?!

Man nepanašus. Spręskit patys: baigė teisę, koncertavo kaip artistas su "Dviračiu", uždarbiavo kaip renginių organizatorius Nidos festivaliuose bei kavinėje "Taip ir Ne", dirbo prodiuseriu televizijoje, kaip nekilnojamojo turto agentas Venesueloje, Kryžiokų soduose bei Kipre ir panašiai. Stabiliausiai užsirekomendavo kaip vedėjas: vedė ir įdainavo žmoną, vedė TV pramogines laidas, vedė artistus į Seimą, veda Seimo posėdžius ir dar žada vesti tautą į šviesią ateitį. Tikras Vedlys!

O gal net Mozė?

Bet ką turi bendra žurnalistika ir šou verslas? Kodėl tokių skirtingų profesijų atstovai tarpusavy vadina viens kitą "kolega"? Kodėl nė vienas žurnalistas dėl to neprotestuoja? Atsakymas tik vienas: Seime besimaitinantys žurnalistai save irgi laiko "šoumenais". Todėl man belieka jų viešai atsiprašyti dėl pernelyg didelio savo įtarumo. Kolegos - tai kolegos.

Tačiau yra dar ryškesnių pavyzdžių. Tarkim, Arkadijus. Ne Raikinas. Vinokuras. Tiesa, abu artistai, abu tautiečiai, tik vienas miręs, kitas - dar ne. Ačiū dievui, mūsiškis Arkadijus sveikas ir gyvas. Netgi labai gyvybingas - visur jo pilna: apsireiškia kaip politinis pabėgėlis, kaip cirko artistas, kaip politologas, kaip mažumų atstovas ir net kaip sekso gigantas.

Bet dažniausiai Arkadijus Vinokuras visuomenei prisistatinėja žurnalistu. Mat kartais į internetą parašinėja. Tik labai specializuotomis temomis, daugiausia - apie negrąžinamą žydų turtą. Ar atsišaukimai į tautą yra žurnalistika - neaišku. Mano manymu, nėra labai gražu, kuomet Lietuvos tautos vardu drąsiai kalba neaiškios pilietybės bei specialybės pilietis. Ir dar drąsiau prisistatinėja žurnalistu.

Kitas Tautos šauklys - Andrius Navickas. Irgi daug rašo savo internete, bet tik tol, kol jį kas nors - Sorošas ar Spaudos fondas - finansuoja. Arba - kol su juo kas nors nediskutuoja, nes vos tik išgirdęs lietuviškas melodijas, jis kažkodėl iškart atsiriboja ir pradeda organizuoti kolektyvinį pasmerkimą, nukreipdamas intelektualų rūstybę prieš išsišokėlį lietuvaitį. Nežinau, kaip vadinasi šis žurnalistikos žanras, bet žinau, kad labai gerai apmokamas iš dosniojo dėdės Sorošo kišenės.

Ne mažiau garsi įvairių fondų išlaikytinė yra Indrė Makaraitytė, kuri naikina kitaminčius it Makarovo pistoletas, o kaip žurnalistė "atgimsta" tik tada, kai jai skiria dotacijas. Baigiasi pinigai - baigiasi ir įkvėpimas. Nežinau, ar tai sutapimas, bet dažniausiai jos laikraštis "užlinksta" po to, kai ji ką nors jame parašo. Laikraštis neišeina mėnesį, du. Iki kitos finansinės injekcijos. Tada jos spauda vėl atgimsta. Ką gi, tai irgi, matyt, žurnalistika. Bet ir vėl neaiškus žanras, o ypač - leidinio periodiškumas. Įdomu, kaip jį apibūdintų pati Indrė - "nuo algos iki algos"?

Dar vienas žurnalistinis balsas yra importuotas tiesiai iš Vašingtono. Jo savininkas Romas. Ilgą laiką ilgesingu balsu mylėjęs Lietuvą iš toli, pagaliau Romas Sakadolskis įsidrąsino ir ryžosi ją pamylėti iš arčiau. Regis, patiko, nes Amerikon nebesiruošia grįžti.

Nors, tiesą sakant, kuo dažniau jis kartoja, kad myli Lietuvą - tuo labiau kyla įtarimas, kad jam iki šiol neišeina iš galvos Vašingtonas ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Bent jau mintys pareikštos balsu yra tikrai labai proamerikietiškos. Gal, sakau, jis neemigravo? Galbūt jį iš ten deportavo? Patys žinot, kaip slaptosios tarnybos elgiasi su savo demaskuotais agentais.

Tarp kitko, jeigu kada nors mūsų gerbiamam Sąjūdžio garbės pirmininkui, Lietuvos savanoriui Nr.1, poetui, rašytojui bei publicistui, rusų priešui Nr.1A, visų mylimam ir brangiam europarlamentarui Vytautui Landsbergiui prireiktų paklusnaus šungaudžio lietuviškai šunaujai suvaldyti, neįmanoma rasti geresnio kandidato kaip Romas. Turiu galvoje - Gudaitį. Vos kas cypteli, įgeltas spaudos kritikos, Romas jau čia. Iš akies luptas angelas sargas. Ne žurnalistų, o jų rašinių "herojų". Prisistato taipogi dideliu spaudos žinovu.

Sunku išvardinti visus iškilius savo kolegas. Užsiminiau tik apie iškiliausius.

O juk dar nepaminėjau "išrinktųjų" plunksnos brolių ir sesyčių, tų, kur Seime. Jeigu Donaldą pripažinsime žurnaliste, teks pripažinti ir naują žanrą. Yra dainuojamoji poezija, turės būti ir dainuojamoji žurnalistika. O žymusis žurnalistas Rokas - kas jis, ne žurnalistas?

Rokas - žurnalistas! Juk jis dirbo televizijoje. Ne žurnalistu. Skaitė žinias. Kaip paprastas diktorius...

Nors ne visai paprastas. Žmonės šneka, kad jo kraujyje žydras kraujas teka, bet ne nuo rašalo.

Nes neprisimenu, kad būtų parašęs bent eilutę. Rokas moka žinias tik skaityti. Su sufleriu.

Nuoširdžiai tikiu, kad policija jį sulaikė prie vairo visiškai blaivų. Rokas tikrai nebuvo girtas. Policija jį sustabdė, pradėjo klausinėti, o Rokas paprasčiausiai sutriko. Reikėjo kažką atsakyti. O ką - neaišku. Žiūri Rokas nustebęs į ekraną (priekinį mašinos stiklą), o ten - jokio teksto. Jokios "bėgančios eilutės". Taip ir supakavo jį policija, kaip nesugebantį savarankiškai poros žodžių išlementi. Taip žurnalistas Rokas ir įkliuvo. Bet ar tikrai jis žurnalistas?

O ko vertas Dainius Radzevičius su savo "žinių anatomija" ir amžina kova su spaudos oligarchais. Sėdi sau patenkintas senuko Rakausko kišenėje, švaistosi fondų arba Teisingumo ministerijos pinigais ir be atvangos ragina visus žurnalistus neklausyti savo tiesioginių viršininkų - leidėjų bei redaktorių. Tikras provokatorius, o ne kolega - pats sėdi be darbo, nori, kad ir kiti bedarbiai būtų.

Jam retsykiais telefonu antrina toks Rytis Juozapavičius, buvęs korupcijos specialistas, o nūnai - viešųjų ryšių darbininkas. Vis pasiskambina ir pasiteirauja, ar viskas gerai su korupcija? Išgirdęs, kad viskas gerai, kad jo dar niekas neieško dėl savivaldybių reketavimo, laimingas išgaruoja iš eterio.

Kas sieja aukščiau išvardintus "kolegas"? Neapykanta spausdintam žodžiui? Darbdaviams? O gal juos jungia meilė, pavyzdžiui, svetimiems pinigams. Už kuriuos nieko nereikia dirbti. Tik plakti liežuviu. Nuo ryto iki vakaro raginti kitus dar daugiau dirbti, daugiau rašyti apie korupciją - tikri Sorošo samdiniai, nuostabūs opinijos važnyčiotojai. Bet kiek galima raginti "darbinius arklius" iš didžiųjų laikraščių. Ar jie patys bent vieną konkretų korupcijos atvejį yra išvilkę į dienos šviesą?

Žinoma, pačiam arti - sunkus darbas. Kur kas lengviau raginti kitus. O dar jei už tai pinigėliai mokami.

Pavydėtina "žurnalistika" - kiaurą dieną per radiją kolegas koneveikti. Tik įtarimą kelia tai, jog kaip berašytum - Sorošo trubadūrams vis tiek neįtiksi. Po kritikos, sako, nupirko. Po giriamojo straipsnio, aiškina, kad nėra užsakymo numerio.

Ko siekia didieji kovotojai su korupcija? Ko gero, jų užduotis žūtbūt sukompromituoti laisvąją spaudą, kad lemiamu momentu, kai pagaliau paaiškės jų šeimininkų pagrindiniai tikslai, Lietuva nebegalėtų pasipriešinti naujam okupantui. Iki to laiko neturi likti nė vieno nepriklausomo leidėjo, kuris galėtų ginti laisvę ir laisvą žodį.

Sprendžiant pagal situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, chaoso valanda artėja. Totali finansinė suirutė. Nepasitikėjimas valdžia. Nuolatiniai gąsdinimai valstybės bankrotu. Kreditų blokavimas. Masiniai neramumai ir nedarbas. Riaušės. Eurokomisarų sugrįžimas...  Idealus metas diktatūrai.

Belieka užčiaupti spaudą. Ekonomiškai ji jau parklupdyta, bet "sarginiai šunys" iš įvairių leidinių dar amsi, o "darbiniai arkliai" dar rėžia spaudos vagą...

Matyt, todėl Sorošo globalistinių idėjų propaguotojai vėl tapo aktyvūs ir skuba kuo labiau numušti spaudos reitingus, kad tauta nebepasitikėtų savo tautine žiniasklaida. Kad Lietuvoje nebeliktų nė vieno autoriteto, kuris pavojaus akimirką galėtų sutelkti žmones pasipriešinimui. Ko gero, juos pačius ragina skubėti naujieji pasaulio šeimininkai. Koks skirtumas - ar jie taip daro sąmoningai, ar ne... Juk nuvarytus arklius nušauna, tiesa?





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net