Vitas TOMKUS: Kokią kalbą rinksimės? (37)

2009 vasario mėn. 26 d. 08:00:00 Perskaitė 7538

Vitas TOMKUS, "Respublikos" žurnalistas

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje politikai viešai prisipažino, kad valdžia vagia.  Kai prieš kelias dienas žurnalistai jų paklausė, kodėl sausį nesusimažino atlyginimų, pavyzdžiui, V. Mazuronis TV žurnalistui ir visai tautai išaiškino, kad nėra prasmės mažintis algų, nes biudžetiniai pinigai bus išvogti ministrų kelionėms po Keniją. Tuo tarpu G.Kirkilas pasiaiškino kaip paprastas “guzikas” (terminas – S.Pečeliūno). Jis prieš TV kameras postringavo maždaug taip: kam mažintis sau algas ir taupyti šalies biudžetą, jeigu valdantieji švaisto lėšas nereikalingoms ministerijoms…

Po tokių išrinktųjų žodžių norisi paklausti, ar jie neprisimena, už ką septynerius metus kolonijoje praleido toks Kauno verslininkas Arvydas Stašaitis? Ar mūsų politikai bent suvokia, kas būna tiems, kurie vagia arba vengia mokėti mokesčius?

Jeigu taip, stebina jų akiplėšiškumas, jei ne – šokiruoja faktas, iš kur tokie asiliukai patenka į Seimą – juk Kauno zoologijos sode rinkimų nebūna.

Išrinktųjų kalbos akivaizdžiai byloja, kad valdžios viršūnėse tvyro absoliutus nebaudžiamumas. Liaudies tarnai virto tranais, kurie nieko doro neveikia, tik dangstosi skambiomis frazėmis apie “susimažinimą”. Deklaruoja, kad mažinasi, o iš tikrųjų dauginasi: vietoj vienos ministerijos pasidarė dvi, vietoj vieno ministro – du, vietoj vienos sekretorės ir sofos – po dvi… Keistoka aritmetika. Čia vien matematinių žinių nebeužtenka. Reikia turėti labai daug proto.

Arba – priešingai: visus kitus kvailiais laikyti. Kiek reikia įžūlumo, norint šiais sunkiais laikais tautai makaronus ant ausų kabinti, užuot pasirūpinus, kaip ją išmaitinti.

Mūsų valdžia tikrai drąsi.

Aišku, iš dalies ji apsidraudė. Aplink Seimą apibrėžė septyniasdešimties metrų ribą. Po to visai uždraudė šalia Seimo mitinguoti, pripratino protestuotojus prie guminių kulkų, nes vandens patrankos, sako, per brangu. Net sunku patikėti, jog Sąjūdžio laikais lietuviai dėl paprasčiausio “bananų baliaus” sukildavo…

Kodėl mūsų valdžia jaučiasi visagalė ir nieko nebebijo? Kodėl nebereaguoja į kritiką? Juk dar prieš mėnesį Seimo nariai buvo tarsi šilkiniai. Tikri tautos tarnai: ir klaidas pripažino, ir bendrauti su rinkėjais įsipareigojo, ir algas perpus nusirėžti žadėjo, ir net moratoriumą vagystėms sakė paskelbs: atseit, vardan tos Lietuvos šiek tiek pakentės nevogę…

Kas atsitiko po to? Kodėl išgaravo entuziazmas? Iš kur atsirado žvėriškas apetitas – net politikos naujokai, klusniai it teletabiai atitipenę paskui savo vedlį iš žydrųjų ekranų, staiga tapo vangūs ir keistai sustingo. Negi visi pastėro, išvydę ES milijardus, kuriuos, pasirodo, galima taip lengvai ir žaismingai įsisavinti, nusisavinti ir pasisavinti? O ką - ne?

Apsimetei Vamzdžiu – šimtas tūkstančių. Pasikvietei Bjork – milijonas. Susidraugavai su Meku – dešimt milijonų. Apsiskelbei kultūros sostine – trys šimtai milijonų. Pasikrikštijai Guggenheimu – pusė milijardo… Žmonių fantazija beribė. Ypač – aferistų.

Rašau ir pats netikiu tuo, ką rašau. Žmonės sėdi be darbo, o valdžia diskutuoja, kaip mes atrodysim prieš pasaulį, jeigu atsisakysim tarptautinės aferos skambiu pavadinimu VEKS. Vaikai nebeturi ką valgyti, o Lietuvos valdovai oriai paisto apie kažkokius rūmus…

Ar gali taip būti? Arba aš visa tai sapnuoju, arba mus valdo bepročiai. Ir dar kokie bepročiai – neturi nei gėdos, nei sąžinės.

Pamenat, kaip jie “mažinosi” sau atlyginimus (kabutėse – nes faktiškai penkiolika procentų jų algos padidėjo)? Jie “susimažino” tik iki metų galo, o ne kadencijos pabaigos. O tai reiškia, kad tik laikinai. Praeis metai ir Seimo narių algos vėl šoks į viršų. Automatiškai.

Tuo tarpu, leisdami drakoniškus įstatymus tautai, jie nepaliko jokios vilties. Jokių prošvaisčių išgyventi. Net nesivargino nuraminti žmones, kad sunkumai ne visiems laikams, kad gal po metų kitų gyvenimas grįš į senas vėžes. Lyg tyčia taip sudėliojo mokesčių didinimą pamečiui, kad net naujagimiai, pasižiūrėję į augančią mokesčių kreivę, iš siaubo pradeda kriokti – jokių perspektyvų. Nei užaugti, nei išgyventi…

O veidmainiai valdžioje niekaip negali atsistebėti, kodėl ta tauta depresuoja ir linksta į savižudybę. O prieš ką daugiau kelti ranką, jeigu prie Seimo neprileidžia?

Dabar pats metas būtų valdžios paklausti: ponai, kas ir už kiek užsakė lietuvių tautą? Kas suinteresuotas užbaigti nutautinimo procesą, kurio nespėjo įgyvendinti sovietų okupantai? O gal jau kažkas nusitaikė ne tik į mūsų verslą bei finansus, bet ir į teritoriją?

Įdomu, kaip ji vadinsis: Zapadnyj kraj? Šiaurės Atėnai? Antroji Jeruzalė?

Jaunimą skubu įspėti, kad tai nėra mano fantazijos. Mus tikrovėje jau taip vadino. O kad niekas mūsų daugiau taip nebevadintų, ėjome į Baltijos kelią, o štai dabar, regis, priėjome liepto galą. Kas netiki, lai paaiškina, ką reiškia sąvoka – “valstybės bankrotas”?

Ar būtų galima iš anksto sužinoti, kaip vyksta toji bankroto procedūra? Pavyzdžiui, bankrutavus įmonei visas turtas už skolas atitenka kreditoriams. O kam atiteks visas turtas bankrutavus valstybei? Juk žmonės dar gerai prisimena, kiek mūsų vagys valdžioje išsidalino kreditų su valstybės garantijomis. Gal jau būtų metas sužinoti, kas konkrečiai yra mūsų kreditoriai? Bankai? O gal bankininkai? O kokios jie tautybės?

Aš tikrai nekurstau tautinės nesantaikos. Aš tik noriu iš anksto žinoti, kokią kalbą man ir mano vaikams jau reikia pradėti mokytis. Ką žinai, gal dar spėsim išmokti.

 

Kad paskui nereikėtų kaip tiems islandams apsupus banką iš nevilties šaukti: ”Davydai lauk!”

Deja, islandai jau pavėlavo.

Jų bankai jau ištuštinti.

Ar nevėluojam mes?

Laikas nelaukia.

Aferistai irgi.

Ką rinktis?

Tautos

Vadą.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net