Vitas TOMKUS: "Kam skambina Kudirkos VARPAI?" (63)

2009 vasario mėn. 20 d. 10:00:00 Perskaitė 16003

Vitas TOMKUS, RESPUBLIKOS žurnalistas

“Respublikos” vardu dėkoju Valdui Adamkui už puikų pasirodymą Nepriklausomybės dienos proga ir už istorinę progą atsigręžti į Tautiškos giesmės autorių Vincą Kudirką.

“VARPAS” IR ŠIANDIEN YRA INTELEKTUALAUS IR KARTU ATVIRO LEIDINIO ETALONAS, PRIMENANTIS SĄJŪDŽIO LAIKŲ LIETUVOS SPAUDĄ. ŠTAI TOKIOS KUDIRKIŠKOS KRITIKOS ITIN PASIGENDU ŠIANDIEN. NE PIKTDŽIUGIŠKOS, NIHILISTINĖS, BESITYČIOJANČIOS IŠ MŪSŲ PAČIŲ VALSTYBĖS AR ATSKIRŲ ŽMONIŲ, O SKATINANČIOS BLAIVIAI VERTINTI SITUACIJĄ IR IEŠKOTI ATSAKYMŲ Į KLAUSIMUS”. (Čia ir kitur Prezidento V.Adamkaus kalba išskirta.)

Pagaliau mūsų Prezidentas davė deramą atkirti Soroso pakalikams. Profesoriai Leonidas Donskis bei Egidijus Aleksandravičius po šių karčių, bet teisingų V.Adamkaus žodžių turėjo rausti iš gėdos arba važiuoti prie Raudų sienos ir prašyti savo Dievo atleidimo.

Šitiek metų tyčiojosi iš lietuvybės, skleidė nihilistines nuotaikas bei depresiją, šaipėsi   iš mūsų valstybės  bei atskirų žmonių, pavyzdžiui, “Respublikos” autorių, kurie norėjo tiek nedaug – tik “blaiviai vertinti situaciją ir ieškoti atsakymų į klausimus.”

Kas galėtų paneigti, kad L.Donskis  ir E.Aleksandravičius, atsiribodami nuo straipsnio “Lietuviais esame mes gimę…”, netyčia atsiribojo ir nuo Vinco Kudirkos, kuris irgi gynė lietuvius nuo žydų apgavikų? Kaip jie dabar Lietuvos himną giedos? Žiopčios be žodžių… Kaip žuvys? 

O gal per iškilmes, kai visa tauta iškilmingai himną giedos, abu profesoriai “atsiskyrėliai”, susikibę už parankių, smagiai linksmai tryps “Hava nagila”?

Juk galėtų bent kartą įsiklausyti ne tik į Soroso, bet ir Adamkaus žodžius:

“SUNKIAUSIAI IŠMOKSTAMA KUDIRKOS PAMOKA – JAUSTIS ORIA TAUTA, PATIKIMAI ĮVEIKUSIA BAUDŽIAUNINKO KOMPLEKSUS…  AR MES ESAME ĮVEIKĘ BAUDŽIAUNINKĄ SAVYJE?  SAVO BAIMES, NEPASITIKĖJIMĄ, ĮTARUMĄ?

Pagaliau Lietuvos Prezidentas nedviprasmiškai konkrečiai įvardino Kirkilą ir Brazauską, Pocių ir Paulauską, Birmontienę ir Prunskienę, Paksą ir Žemkalnį, Landsbergį ir Grybauskaitę, ir dar daug daug kitų “šviesuolių”, kuriuose iki šiol tūno baudžiauninkai.

Jie lenkia kuprą prieš bet ką. Prieš svetimus stabus, Brežnevą arba Bušą; prieš santvarkas,  komunizmą arba kapitalizmą; ir net prieš miestus – Maskvą, Vašingtoną, Briuselį, Tel Avivą.

Ak, tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas…

Kaip jaustis oria tauta, kuomet Lietuvos premjeras baudžiauninkiškai lekia į Stokholmą pas švedų bankininkus, užuot išsikvietęs juos pačius  “ant kilimėlio” - ne mes, o jie minta milijardais iš Lietuvos biudžeto, o mainais net kreditų nebeišduoda.

Kaip jaustis oria tauta, kuomet mūsų išrinktieji Seime yra tokie bailūs, įtarūs ir nepasitikintys savo žmonėmis, kad nebeleidžia jiems priartėti prie savęs arčiau nei per septyniasdešimt metrų? Kažin kaip vyksta darbas su rinkėjais?  Šūkaujasi per atstumą? Nepadorius gestus viens kitam demonstruoja?

O jei vėl rusų tankai atidardės?

Kaip jaustis Nepriklausomybės gynėjams, kuomet okupantų tankams prie Seimo septyniasdešimties metrų “koridorius” paliktas? Vargu, ar Seimas be liaudies su guminėmis kulkomis atsilaikys…

“NE VISKAS PRIKLAUSO VIEN TIK NUO MŪSŲ, IR PASAULYJE ESAMA GLOBALIŲ PROBLEMŲ, NUO KURIŲ LIETUVA  NIEKUR NEPABĖGS. NERETAI MŪSŲ VALSTYBĖS INTERESAI NET EUROPAI NELENGVAI SUVOKIAMI. TAČIAU JIE AKTUALŪS MUMS, MŪSŲ DABARČIAI IR MŪSŲ ATEIČIAI”.

Šių Prezidento žodžių lietuvių tauta laukė nuo 1939 metų kovo 23 dienos, kuomet  fašistinė Vokietija atplėšė nuo mūsų Pamario žemes, o Europa nepaisė Klaipėdos krašto konvencijos, kurią 1924 metais vienbalsiai priėmė Tautų Sąjungos Taryba, ir nepajudino nė pirštelio. Pagaliau V.Adamkaus lūpomis atstatytas istorinis teisingumas.

Manau, tarp eilučių  mūsų Prezidentas smagiai ir jankiams užvožė. Yra už ką – šitiek šviesių galvų paguldė Lietuvos partizanai, belaukdami Amerikos pagalbos.

Ar visi išgirdo mūsų Prezidentą?

Jei taip, kodėl Olekų Juozukas iki šiol nenugali savyje baudžiauninko ir toliau agituoja tratinti Lietuvos milijardus pasenusioms NATO geldoms bei “skraidymo valandoms” svetimais lėktuvais. Juk Kyviškėse daug pigiau galima pasiskraidyti, t.y. dešimtkart pigiau pasismaginti. Ir ne tik su lėktuvais.

Kodėl nepasimokom iš istorijos, kuri byloja: turint tokius sąjungininkus kaip Europą bei JAV, lietuviams karo atveju  efektyviau turėti ne “šauninkus”, o daug bunkerių arba termosų. Nes per karą mūsų sąjungininkai išgaruoja, mūsų kariai iškilmingai sudeda ginklus, o Lietuvą kaip visada gina partizanai iš bunkerių arba Parlamento gynėjai su termosais. Ar nelogiška būtų taikos sąlygomis, užuot švaisčius milijardus bereikalingai ginkluotei, verčiau savo nusipelniusiais gynėjais pasirūpinti?

Argi ne gėda mūsų baudžiauninkams prie valdžios lovio, kad iki šiol mūsų Valstybė nesugeba kaip pridera žuvusių už Tėvynę šeimomis pasirūpinti. Kritusių ne tik per Sausio bei Medininkų įvykius, bet ir per “Vilniaus brigados” bei “tulpinių” išpuolius, kuomet už Tėvynę galvas sudėjo Lietuvos Žurnalistas ir Lietuvos Prokuroras.

Didžiausiems entuziastams, pasiruošusiems vardan NATO galybės paleisti ubagais pusę Lietuvos, priminsiu dar vieną pavyzdį.

Ar pamenat, kaip nuklydęs nuo kurso, rėžėsi į mūsų žemelę rusų pilotas Trojanovas? Prisimenat, kiek triukšmauta, kad laiku NATO lakūnai iš Šiaulių nesureagavo, belaukdami komandos iš Briuselio. Per tą laiką rusai galėjo pusę Lietuvos subombarduoti…

Bet niekas neatkreipė dėmesio į kur kas skaudesnę detalę: kuomet kažkuri lietuviška  ministerija oficialiai kreipėsi į Briuselį dėl oro erdvės pažeidimo, sulaukėm atsainaus atsakymo, jog tai yra Lietuvos ir Rusijos… “vidaus reikalas”.

Rusų lakūno išpuolio mūsų sąjungininkai netraktavo nei kaip NATO, nei kaip ES sienos pažeidimo. Įvardino, kaip kaimyninius, beveik - šeiminius reikalus, į kuriuos net policija nesikiša.

O juk Briuselio biurokratui reikėjo tik šiek tiek savo pusrutulius pajudinti ir paprasčiausią Notą arba Įspėjimą Rusijai nusiųsti. Lietuvos interesams apginti net paprasčiausio popiergalio pagailėjo, o šiandien mūsų sūnūs dėl jų naftos okupuotose šalyse gyvybėmis rizikuoja.

Todėl visa širdimi pritariu Valdui Adamkui, kuris mūsų baudžiauninkams valdžioje atvirai prigrasino žiūrėti valstybės interesų, kurių Europa ne visada suvokia, bet kurie aktualūs mums, mūsų dabarčiai ir mūsų ateičiai.

Negalima koneveikti baltarusius dėl Lukošenkos režimo,  rusus – dėl Putino diktatūros, o lenkus - dėl broliukų Kačinskių. Diktatoriai pasirodo ir pranyksta. Komandos “iš viršaus” taip pat. O nuoskaudos tarp tautų išlieka. Negi nenorim, kad mūsų ainiai su baltarusiais, rusais ir lenkais gyventų santarvėje? Juk jie kaimynai amžiams. Kietakakčiams politikams siūlau gerai įsiklausyti į Jo Ekselencijos žodžius:

“NĖRA PAVOJINGESNĖS KRIZĖS NEI TAUTINĖS AMBICIJOS STOKA... AMBICIJA ČIA VADINU NE KSENOFOBIJOS APRAIŠKAS AR MINIOS DRĄSĄ DAUŽYTI LANGUS. TAI, MANO NUOMONE, TAIP PAT AMORALU, KAIP IR VALDININKŲ AROGANCIJA, UŽSISPYRIMAS NEPRIPAŽINTI PADARYTŲ KLAIDŲ”.

Šaunuolis, mūsų Valdas Adamkus: tiesiai į dešimtuką. Tiesiai į akį. Briuselio komisarui. Kitą kartą žinos, kaip nepripažinti padarytų klaidų. Juk dėl Ignalinos uždarymo jie akivaizdžiai apsiriko. Nepaisė mūsų nacionalinių interesų.

Kam naudinga, kad vietinė Europos liaudis kęstų badą ir šaltį? Negi tam mes, kulniuodami paskui vedlį Petrą su "Maximos" alaus buteliais, į ES įlipom? Aišku, ne.

Tai gerai, kad savo kalboje Lietuvos Prezidentas atkreipė į tai valdininkų dėmesį. Gal bent dabar Berluskonis ir Sarkozy atsikratys savo žalingo įpročio – arogancijos. Nervina visą Europos darbo liaudį. Abu labu įsivaizdinę - kaip gaidžiai, kiaušinius padėję…  Gėda dėl tokių Europos vadovų.

Gal, sakau, verta per eurokomisarę Grybauskaitę tiems arogantiškiems dabitoms perduoti linkėjimų ir tuo pačiu užsiminti, kad lietuviškos šakės ilgos, gali ir Briuselį pasiekti? O gal nepraleisti puikios progos, kaip sako prancūzai, ir verčiau patylėti?..  Ką daryt, nežinau – gal Boženai paskambint?

Ko gero, palauksiu Valdo. Grįš iš Meksikos, pasitarsim. Juolab kad yra ir daugiau svarbių valstybei klausimų, dėl kurių mūsų požiūriai sutampa.

Kad ir “ksenofobijos apraiškos”. Kuo greičiau reikia pasauliui paskelbti, kad Lietuva yra ksenofobiškiausia šalis. Pritariu V.Adamkui, kad reikia skubiai ir ryžtingai rauti ksenofobiškas apraiškas su visomis šaknimis. Kuo greičiau tai padarysim, tuo ramiau gyvensim Lietuvoje. Patikėkit, ksenofobija – dalykas rimtas.

Terminas “ksenofobija” vartojamas siekiant apibūdinti baimę ar nepasitenkinimą užsieniečiais, nepažįstamaisiais ar asmenimis, besiskiriančiais nuo didesnės visuomenės dalies. Žodis “fobija” yra suprantamas kaip smarkus nerimas. Ksenofobijos atveju – tai asmenų grupė, kuri nėra pripažįstama konkrečios visuomenės dalimi. Ksenofobija gali būti nukreipta į asmenų grupę, kuri egzistuoja kelis šimtmečius. Tokia ksenofobijos forma gali sukelti smurtines reakcijas visuomenėje, net iki žiauriausios formos – genocido.

Kas seka įvykius, supras, kad kalbama apie RESPUBLIKOS žmones. O ką čia slėpti, jeigu teisybė akis bado.

Metas viešai prisipažinti: taip, jaučiam baimę ir nepasitenkinimą. Kartais taip būna neramu, kad, garbės žodis, jaučiamės kaip kažkokie asmenys, besiskiriantys nuo didesnės visuomenės dalies.

Kai iškiliausi žydai Lietuvoje ir Europoje, neretai apsimetę gentainiais, nuo “Respublikos” viešai atsiriboja ir siūlo jų pavyzdžiu sekti mūsų inteligentiją, tiesą sakant, jaučiamės labai nejaukiai. Kaip ne namie. Toks smarkus užeina nerimas – dėl savęs, dėl Tėvynės. Dėl vaikų ateities.

Blogiausia, kad panašiai jaučiasi labai daug lietuvių, gana didelė asmenų grupė, gyvenanti čia jau daugiau kaip kelis šimtus metų. Visi kažko bijo. Bijo pačių juokingiausių dalykų: telefonu kalbėti, garsiai nuomonę pareikšti, saugoti savo pinigus, apginti savo buveinę, išsaugoti protėvių kalbą, papročius, tradicijas, tradicines šeimas, Dievą, pagonybę…

Pritariu savo Prezidentui, kad tokios ksenofobijos apraiškos gali sukelti smurtines reakcijas visuomenėje.

Ne tik gali, bet jau ir sukėlė.

Visi prisimena, kaip kažkoks valkata, panašus į rabiną, prie Vilniaus Sporto rūmų apdaužė fotoreporterį, kuris bandė įamžinti sukčius, kurie su virgulėmis ar tai kapų, ar tai sliekų ieškojo, o mūsų valdžia jiems už aferą trečdalį milijono suplojo. Akivaizdi ksenofobijos apraiška, o mūsų prokurorai tik apsijuokė. Iki šiol nesugeba rasti užpuoliko, kuriam valdžia trečdalį milijono sumokėjo.

Negi sunku pažiūrėti į algalapį, kas už pinigus pasirašė? Kaip mat visi įtariamieji būtų nustatyti.

Juk kalbama ne tik apie ksenofobijos apraiškas, bet ir apie išpuolius prieš laisvą žodį. Jeigu ir toliau taip tęsis, tikrai iki genocido prisigyvensim.

Ta proga pacituosiu  mūsų Prezidento Valdo Adamkaus žodžius:

“MUMS LABAI REIKIA KUDIRKIŠKOS STIPRYBĖS ŠIANDIEN, KAI LIETUVA IR VISAS PASAULIS GYVENA GLOBALINĖS FINANSŲ KRIZĖS, KOKIOS NEMATĖ MŪSŲ KARTA, AKIVAIZDOJE... TOKIOS LAIKYSENOS PAVYZDYS MUMS GALI BŪTI VINCAS KUDIRKA... BŪTENT TOKIOS LAIKYSENOS IDEALUS JIS IR IŠDĖSTĖ TAUTIŠKOJE GIESMĖJE”.

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Pasirašau po kiekvienu Vinco Kudirkos žodžiu.

P.S. Tik kas paaiškins, kodėl pirmoji Vinco Kudirkos publikacija vadinosi: “Kodėl žydai nevalgo kiaulienos”.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net