Nuo Seimo nuvaikyti protestuojantys pensininkai ir profsąjungų atstovai. Esą susirinko negavę leidimo. Garliavoje susirinkę žmonės, taip pat protestuojantys be leidimo, jau apklausiami policijoje. Po vieną.

Gudri taktika. Iš pradžių viešai nuraminama. Pažadama nenaudoti prieš žmones fizinės jėgos. Paskui užpuolama. Nurimusius. Po vieną. O kodėl dabar? Ne iš pradžių? Gal iš beribio kilnumo? Toli gražu. Nes vaizdai, kaip savi pareigūnai naudoja prieš beginklius, taikius vyrus bei moteris jėgą, būtų ištransliuoti per visas Lietuvos ir kai kurias užsienio televizijas. Internetu. Laikraščiuose. O po vieną žmogų terorizuoti, bauginti jau galima. Į pareigūno kabinetą joks savas ar užsienio televizijos kanalas jau neatsivys.

Ar netyčia nepasukome į diktatūrą? Į tą pamirštąją. Suktąją. Kai dieną koks nors žmogelis troleibuse pakritikuoja valdžią. Tarsi niekas netrukdo. Visi keleiviai nudelbę akis. O naktį tas žmogelis pakeliamas iš lovos ir išvežamas saugumiečių. Taip įbauginamas, kad galutinai užsičiaupia. Jei neįbauginamas, tai paverčiamas “psichu”.

Dalis visuomenės jau išvadinta “garliaviniais”. Nors Garliavą išvydo tik prieš gerą savaitę. Nors niekada šioje gyvenvietėje negyveno. Juk patogu mus išskirstyti į “garliavinius” ar kitokius “inius”. Tarsi “tulpinius”, “šmikinius”. Išnarstyti visuomenę tarsi į nusikalstamas grupuotes. Nors didžiausias jos nusikaltimas - neabejingumas. Vieningumas. Būtent jis oponentus siutina!

Ar žmonės turi gauti leidimą visoms savo emocijoms? Savo moraliniams imperatyvams? Tarkime, spontaniškam poreikiui važiuoti iš Utenos ar Jurbarko į Garliavą ir čia saugoti mažą mergaitę? Ir visai nesvarbu, ką šiuo klausimu mano vienas ar kitas teisininkas. Vienas ar kitas politikas, santechnikas, dvasininkas. Svarbu pats spontaniško noro kažką (bet ne save!) ginti fenomenas. Tas spontaniškas altruizmas.

Jei teisėsauga baus už altruizmą, už vieną kilniausių žmogaus raiškos formų, tai už ką Lietuvoje mus dar nubaus? Sulauksime momento, kai išvydę upėje skęstantį žmogų iš pradžių dumsime į savivaldybę prašyti leidimo. Kad leistų skęstantį žmogų išgelbėti. Savivaldybė priims gyventojų priėmimo valandomis. Paprašys pažymos, ar gelbėtojas tikrai moka plaukti. Kregždute ar krauliu. Ar tinkama kvalifikacija. Ar nepažeis upės vandens sanitarinių normų. Ar neišgąsdins žuvų. Per tą laiką skenduolis jau seniai bus nugarmėjęs į dugną. O gelbėtojas praradęs žmogaus kvalifikaciją. Tiesiog jau nenorės nieko gelbėti.

Atvirkščiai. Džiaukimės. Tais pačiais “garliaviniais”. Kad žmonės dar ryžtasi viešai demonstruoti savo moralinius imperatyvus. Savo tikrąsias pažiūras. Nesvarbu - teisingas ar klaidingas. Daug baisiau būtų, jei būtume galutinai suvaryti į savo asmeninius urvelius. Galutinai išnarstyti iš sociumo. Galutinai įbauginti.

Ko verta demokratija, jei pilietinė ar tiesiog humaniška raiška įjunginėjama pagal leidimus. Iš anksto nustatytu laiku ir suderintoje vietoje. Kelioms valandoms. Tarsi pilietinė raiška būtų radiola. Grojanti dvi valandas. O paskui radiolos laidas ištraukiamas iš lizdo. Raiška automatiškai baigiasi.

O kur rasti tokią malonią valdžią, kuri lengvai duotų leidimą ją barti?

Gal ženkime dar toliau? Tarkime, noriu pasikalbėti su sodo kaimynu. Kodėl apmindžiojo mano braškes. Prašau kaimyno leidimo. Nurodau akcijos scenarijų. Leisk man tave kitą ketvirtadienį 10 val. pabarti.
Ar labai barsi? Jei labai barsi, neleisiu, sako kaimynas.

Ne, atsakau, nelabai.

Scenarijus toks - ateinu, pasisveikinu. Sustoju 20 metrų atstumu nuo tavo trobos. Laikau plakatą “Nemindžiok mano braškių!” Baruosi. Pastoviu iki 10.30 val. Atsisveikinu. Nueinu.

Kaimynas duoda akcijai leidimą. Numatytą dieną pasirodo laikydamas mano scenarijų. Vėliau kreipiasi į policiją. Mat supainiojau scenarijų. Pasisveikinau ne vieną, o du kartus.

Žmonėms vis sunkiau susisiekti. Vis sunkiau perduoti valdžiai. Kas jiems skaudu.

Iš gyventojų kuriama kažkokia statutinė organizacija. Gavo eiliniai vado leidimą - atsičiaupia. Negavo - užsičiaupę.

Kur drožiame? Į policinę valstybę. Valdžia nuspręs, kada mums viešai šypsotis. Kada viešai susiraukti.