Artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, netikėtai užkliuvo kunigaikštis Margiris. Esą ne didvyris. Kunigaikštis ir visi Pilėnų gynėjai esą susidegino iš baimės.
Kokios? Baimių yra visokių. Ir ne visada tie žmonės - bailiai. Bijojo mirti? Nebijojo, nes susidegino. O tas, kuris nebijo mirties, negali bijoti, kad kryžiuotis jį nužudys.

Kiekviena tauta turi savo romantizuotą istoriją. Nebūtinai joje veikia elfai, fėjos ir kalavijas Durandalis. Bet romantika tautą kilsteli. Keliais centimetrais aukščiau. Nuo buities į būtį. Aukščiau, nei vaikšto eilinis pragmatikas. Kilsteli ten, kur vaikšto Liūtaširdžiai, Rūstieji, Didieji, Margiris ir panašūs. Ar bent astralai, dievai ir kitų planetų gyventojai.


Nejaugi blogai, kad mus kilsteli? Tikėjimas, kad tautoje būta didingesnių. Tarkim, Margiris. Nes tada žmonėms tarsi duodama tuščios vietos. Vertikalia kryptimi. Kur jie gali tobulėti, dvasiškai plėstis ir augti. Galų gale tie, kurie tobulėja vertikalia, ne horizontalia kryptimi, bent žingsniuodami neužlips ant svetimos žemės. Neišmindys kaimyno braškių.


Kiekviena tauta turi ir suprimityvintą istoriją. Kai žmogus disponuoja tik šiokiu tokiu atminties gabalu. Tarkim, kaip jis savo sodyboje gyveno “prie Smetonos ir ruso”. Tuose pačiuose laukuose. Niekam neužkliuvęs. Ir žmogus tame istorijos gabale tik tiek būtų įsikirtęs, kad “prie ruso” apdengė tvarto stogą šiferiu. O “prie Smetonos” keitė tvarto duris.


Ar tokia istorija kilsteli? Nė kiek. Visiška horizontalė. Istorija prie tvarto. Stovėjai prie jo ir stovėsi prie jo. Ir prie jo išsitiesi. Arba eisi. Vėlgi prieisi. Prie kito, bet iš esmės to paties tvarto.


Kad ir kaip būtų keista, tautos tampa atsparesnės ne per ekonominį, bet per romantinį savo žydėjimą. Tikrasis sunkmetis lietuvių tautai yra ne pinigų trūkumas, bet istorinės romantikos deficitas. Simonas Daukantas labiau konsolidavo lietuvius kaip tautą nei puikusis 2007 m. valstybės biudžetas. Tik 0,1 proc. neatitikęs Mastrichto kriterijų.

Vadinasi, jei biudžetas būtų buvęs visai nedeficitinis, tautos smegenyse nebūtų įvykę jokio nacionalinio superžydėjimo. Jokio papildomo išdidumo. Būtų tik papildomas euras, o kai kam papildomas namas, kelionė ar automobilis. Taip sakant, ta pati istorija “prie tvarto”. Būvis nepakitęs. Horizontalus. Tautiškai nė kiek neatsparesnis. O Pilėnai, Margiris, Žalgiris - jau išdidumo ženklai. Skatinantys nacionalinį augimą.


Būtent šie ženklai šalinami. Kad atsidurtume “prie tvarto”. Ilgai niekink - ir pripratinsi. Kaip sovietiniais laikais sąmoningai buvo niekinamas nepribaigta buržuazinė liekana Kaunas. Nes labiausiai asocijavosi su Nepriklausomybe. Negali išvežti miesto su visais namais, gatvėmis, skverais, asfaltais į Sibirą, bet gali nuolat iš jo šaipytis. Kol lietuviai pripras. Netgi noriai pritars. Dešimtmečių šaipymosi rezultatas. Laikai pasikeitė, o iš Kauno toliau tyčiojamasi.

Inertiškai. Automatiškai. Neieškant istorinės tokio tyčiojimosi priežasties. Niekas nepagalvoja, kad priešprieša Vilnius-Kaunas buvo sukurta specialiai. Ji visai nesena. Tik nuo sovietų okupacijos pradžios.


Ilgai niekink tautos istoriją - ir pripratinsi. Niekinamas “Žalgiris”. Tuoj imsime abejoti, ar Barbora Radvilaitė buvo padori Barbora. Ar nesidažė per ryškiu lūpdažiu. Mindaugas bus kriminalinis nusikaltėlis. Vertas Pravieniškių iki gyvos galvos. Radvila Juodasis per mažai juodas, o Rudasis - per rudas. Matuosime Vytauto Didžiojo ūgį.

Įrodinėsime, kad mažas Vytautas negalėjo būti didelis. Trūksta kelių centimetrų. Reikia ištaisyti istorinę klaidą. Nes caras Petras Didysis buvo aukštesnis. Knygnešiai taps godžiais kontrabandininkais. Martynas Mažvydas - grafomanas. Kvailokų pasakėlių rašeiva.


O tada nustosime augti. Kaip lietuvių tauta. Susistabdysime. Patys. Ir joks ekonominis atsigavimas nepadės. Nebus kam padėti.