Iniciatyvinė grupė deda visas pastangas, kad mes ateityje turėtume juridinę galimybę paleisti Seimą. Jei labai vienu metu užsinorės 300 tūkstančių piliečių. Pakaktų vieno Kauno. Pikto.

Būtų smagu. Prisuki tą parlamentinės Lietuvos parlamentarizmą kaip žaislą, o kai žaislas nusibosta - paleidi. Tarkime, įsipyksta spoksoti į tą patį 141 veidą. Nė viena kalba, šukuosena, sėdėsena nepateisina teisėtų rinkėjo lūkesčių. Ypač pikta, “kai tu dirbi, o jie - tik sėdi”. Todėl prisuki žaislą su kitu 141 veidu. Lukteli pusmetį. Daugiau netveri. Ir šie nusibosta! Ir šie sėdi! Ką, žmona, darom? Gal jau pradedame juos paleidinėti? Prie televizoriaus su žmona ir vaikais nutariame. Parlamentarizmas jau padirbėjo. Duodame jam pietų pertrauką. Programa neįdomi. Be muzikos. Tik išsijunkime telefonus. Nes nusibodėliai ims į namus skambinėti. “Oi, nepaleisk, nepaleisk! Labai geras būsiu. Ko prašai? Deramės. Sutinki nepaleisti Seimo, jei vietoje jo bus paleista Valstybinė mokesčių inspekcija? Magaryčių nori ir paleistos tavo rajono prokuratūros, paleistos anytos ir taip toliau? Ne, tiek pažadėti negaliu (balsas nuliūdęs). Turiu pasitarti su frakcija. Ar leis sugriauti Lietuvą”?

O kokia satisfakcija! Koks vidinis pasitenkinimas! Kokia virtuvinė diktatūra! Taip sakant, iš pačių nepatenkintosios liaudies gelmių. Paleidinėsime Parlamentą noriai, o rinksime nenoriai. Nes paleidinėti smagiau. Bent pajunti savo asmeninę galią. O rinkti - tai dėl kažko kito stengtis.

Kita vertus, paleisti - tai išlaisvinti. Ar Seimas pririštas? Jei pririštas, tai prie ko? Prie kokio stulpo? Tik nesakykite, kad prie rinkėjo. O gal areštuotas? Skirta būtent ši kardomoji priemonė? Taip ir įsivaizduoju anksčiau sulaikytą, o dabar dėl įrodymų stokos paleistą kūną Seimą. Tolstantį. Strimgalviais nudundantį apsnigtaisiais laukais. Keliantį lokalinę pūgą. Tarsi nuo kelio nuslydusį ir jau laukuos sniegą valantį greiderį.

Na, išleisime tą kūną į laisvę. Dėl satisfakcijos. O kas toliau? Duokite alternatyvą. Juk vieną paleidus, vis vien teks kažką įdėti, įkraustyti. Bent sugalvokime eksperimentinius variantus. Kad ištvertume su tais pačiais Seimo nariais visą kadenciją.

Tarkime, įdedame susitepusius. Išsimozojusius. Nes kai įdedame švarius, vis vien bent dalis susitepa. O išankstiniai murziai gal stengsis įrodyti, kad nuo šiol nebus murziai. Stengsis prieš mus reabilituotis. Blogiausiu atveju, jei vis vien liktų murziai, bent nesukeltų nusivylimo tautai.

Arba rinkime Seimą iš vyrų ir moterų, sėdinčių pataisos namuose. Protingų žmonių ir ten rasime. Jei atsakys, kad myli mamą bei Lietuvą, rinkime. Tegul darbuojasi prie kompiuterių. Susiskirstę į frakcijas. Kaunasi virtualioje erdvėje. Nereikėtų nei automobilių, nei komandiruočių. Nebent į kitą zoną. Toks parlamentarizmas tikrai ištvertų visą kadenciją. Mat jei juos prieš laiką į laisvę paleistume, labai apsidžiaugtų. Mūsų satisfakcijos tai netenkintų. Mūsų tikslas - seimūnus ne džiuginti, bet gąsdinti.

Tokiam Seimui virtualiai galėtų vadovauti nenuteista pradinių klasių mokytoja. Kad išgirdus jos griežtą balsiuką, visiems zonose sėdintiems parlamentarams suveiktų pirmokėlio sindromas. Išsigąstų, kad tuoj gaus dvejetą. Tarnautų Lietuvai dar uoliau.

Galima rinkti Seimą vien iš vyrų ar vien iš moterų. Vyrai savo kadenciją stengsis įrodyti, kad yra protingesni už moteris. Moterys savo kadenciją stengsis įrodyti, jog jos protingesnės už vyrus. O šaliai - nauda. Iš ypač darbingų dviejų Seimo kadencijų. Be to, joks išankstinio politikų paleidimo mechanizmas neveiks. Ramiai lauksime eksperimento pabaigos. Galbūt net lažybų punktuose. Nes norėsime sužinoti, kas laimėjo. Vyrai ar moterys.

Jei mes, Lietuvos piliečiai, nesugebame išrinkti į Seimą tokių politikų, kuriuos galėtume visą kadenciją gerbti ir visą ištverti, tai tik mūsų kaltė. Tai mes iki tikrojo parlamentarizmo dar nepriaugome. O kas lieka nesubrendėlio parlamentarizmo šaliai? Tik neva pilietiškai maivytis.