Kai užsienyje padirbėję iš Dublino, Londono, Afrikos atskrenda mūsų lietuviai, kaskart sau pagalvoju, o kas yra lietuvis. Ar tas tipas, supanašėjęs su anglu?
Kas yra Lietuva - aišku, nes lėktuvai ją randa. Blogiausiu atveju, bakstelėsi į gaublį, žemėlapį. Lietuvos identitetas bent glūdi žemėlapyje, o lietuvio identitetas - nežinia kur. Vienoks nusileidžia iš Londono, dar kitoks - iš Smolensko ir taip toliau. Tai suanglėdamas, tai surusėdamas, tai visiškai daniškas. Bent sau. Aišku, ne danams. Net Henytė Bulgarijoje tapo panašus į romą Budulajų ir puolė vaikštinėti į cerkvę. O juk buvo šakninis kaunietis lietuvis. Iš saulėtosios Vilijampolės.
Savyje dar nespėjusiai susivokti, savo ašies neapčiuopiančiai mūsų tautai emigracija pakenkė labiausiai. Nes esame maža tauta. Nubyrame fiziškai. Tai dar pusė bėdos, jei fiziškai nubyrėję liktų lietuviais. Bent iki trečiosios kart os. Tačiau neliks. Ką senelis perduos anūkui, jei pats nežino, kas esantis. Kokią specifinę lietuvybę įlies? Na, pasakys “esu iš Kauno, ten yra Laisvės alėja, ten praleidau jaunystę ir valgiau didžkukulius”. Arba esu iš Kupiškio, Rokiškio, ten gražios panelės. Na ir kas? Joks Kupiškis, Rokiškis ar nematyta panelė nėra lietuvybė. Per menka identifikacija.
Esame tauta besiblaškanti. Nuolatinė klajūnė istorijoje. Geriausiu atveju save identifikuojanti tik su vienu konkrečiu mūsų istorijos tarpsniu ir į jį įsikibę. Taip Vilniaus krašto lietuviai įsikibo į lenkiškąjį periodą ir iki šiol save mato tik iš to periodo. O kitame Lietuvos gale, pradedant Švėkšna, Šilute, daug lietuvių save mato vokiškajame periode. Ir tik todėl nėra lietuvių, vis dar įstrigusių švedų periode, nes tai buvo per seniai. Pamiršo. Karai su švedais vyko XVII amžiuje. O mes, dabartiniai lietuviai, vartomės, blaškomės ir tapatinamės XX-XXI amžių ribose. Kiekvienas prikibęs prie skirtingų periodų. Vieni - prie Sausio 13-osios, kiti - prie savo vestuvių dienos, o treti gal prie Sovietų Sąjungos ar kelionės į Egiptą. Bendrosios ašies tarsi nėra.
Todėl mums emigracija ypač pavojinga. Tauta, dar neapčiuopusi savo bendrosios ašies, yra per plastiška. Jei į kibirą galima bet kada kliūstelėti gerą porciją kitos tautos, vadinasi, tas kibiras, vardu lietuvis, yra beveik tuščias. Lietuvybė jame beveik neteliūskuoja. Tik kalba. Ant paties dugno. Labai stipriai anglėjanti. Ir šiek tiek įpročių, sąsajų su giminėmis bei istorija.
Tokią tautą reikia laikyti namie. Kad į save įsižiūrėtų. Išsiaiškintų, galų gale, kas yra lietuvybė. Kad saugotų ir nepamestų. Nes tik taip gali atsispirti asimiliacijai. Arba, jei nepavyks išsiaiškinti, sutartinai, nesiskaidant, nesiardant į gabalus, visiems draugiškai pasirinkti kitą tautybę. Labiausiai patinkančią. Tarkime, pasiversti italais. Mutantais. Nors tikrieji italai kažin ar priims. Jiems nekyla problemų apibrėžiant, kas yra tėvynė Italija ir italas. Nes italas yra italas visur. Kaip ir pica. O lietuvis yra nelietuvis visur arba beveik. Net namie.
Kuo skiriasi kitos tautos nuo mūsų? Jos savimi didžiuojasi. Didžiuotis ir saugoti - štai pagrindinė formulė. Žmogus Afganistane neturi beveik nieko, tačiau vis vien didžiuojasi savo gentimi ir ją saugo. O mes didžiuojamės atvirkščiai. Jei turime bent lašelį kitokio kraujo. Tačiau jei esame plastiški, esame įtaigūs. Pasididžiavimą lietuvybe galime sau įsiteigti. Dirbtinai. Imkime ieškoti Lietuvoje ne įrodymų, kaip čia bloga, bet įrodymų, kaip čia gera. Net ir tada, kai negera. Net ir tada, kai negera labai. Didžiuokimės vis vien. Visur. Visada. Girkimės, pūskimės išsijuosę. Savo unikalia kalba.
Didžiuokimės, kad anglai jos nemoka, o mes mokame. Netgi linksniuoti dalyvius. Netgi šaukti šauksmininku. Didžiuokimės, kad anglai neturi Tauragnų ežero, o mes turime. Anglai neturi Laisvės alėjos, o mes turime. Anglai neturi Vilniaus mero, o mes turime. Ir taip toliau. Ta pačia džiaugsmingąja intonacija. Tai padės. Kada nors. Jei iki to laiko neištirpsime.
