NESUSIPRATIMAS. Lietuvos Vyriausybė pardavė ne tik "Mažeikių naftą", bet ir lietuvių teisę būti laisviems nuo jos. Sauliaus Venckaus nuotr.

Kol kas dar. Bet, atrodo, greitai tapsime Lenkija. Nuo tikrosios Lenkijos, turinčios sostinę Varšuvą, Lietuva kol kas skiriasi tik tiek, jog savo teritorijoje turi net dvi Lenkijas. Abi - be Varšuvos.

Vieną Lenkiją (Vilniaus kraštą) vadinkime mūsų chroniška, įsisenėjusia Lenkija be sostinės. Nes Nemenčinė ar Šalčininkai jų pretenzijoms per maži, Wilno iš viso nėra, o Vilnius - per didelis. Ši chroniškoji L taip įsisenėjo, jog beveik nusibodo. Antroji mūsų Lenkija (“ORLEN Lietuva”) - visai šviežia, dar nechroniška, neįsisenėjusi, bet savo pretenzijomis jau įkyrėjusi. Sostinė - Mažeikiai. Kol kas. Nes jau dairosi Klaipėdos krašto. Nori gauti Lietuvos strateginę įmonę - “Klaipėdos naftos” terminalą. Nori, kad “Lietuvos geležinkeliai” suteiktų pigesnes transportavimo paslaugas. Nori, nori, nori! Jei ne - gal parduos Mažeikių įmonę rusams. Sako, kol kas nesidera. Bet gandas paskleistas.

Psichologinį spaudimą mūsų valdžia jau pajuto. Jei netenkins lenkų norų, jei neatiduos “Klaipėdos naftos” terminalo, neatpigins geležinkelio paslaugų, ims ir parduos savo akcijas Rusijai.

Kas tai? Slenkanti okupacija, pridengta verslu? Mūsų valstybės išvalstybinimas? Kai Mažeikiuose sėdi tikroji mūsų valstybės valdžia, o Vilniaus vasalė tik klusniai jos klauso.

Kurių galų atiduoti Klaipėdos naftos terminalą, mūsų strateginės reikšmės įmonę? Nebent joje gulėtų generolo Pilsudskio širdis ir poeto Adomo Mickevičiaus testamentas. Kad Klaipėdą dovanoja Lenkijai.

Mus daug kas okupavo. Ypač Klaipėdos kraštą. Tačiau to dar nebuvo. Kad mus imtų laužyti viena naftos perdirbimo įmonė.

Mus daug kas bandė užtūpti. Ypač Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Tačiau to dar nebuvo. Kad mus bandytų užtūpti viena naftos perdirbimo įmone. Be jokio šūvio. Be jokios armijos. Be jokio okupuojamųjų priešinimosi. Keistokas okupantas, ar ne?

Kai vokiečiai imdavo mus nutautinti, Simonaitytės virsdavo Simoneit, o Pranai - Fricais. Kai lenkai bandydavo nutautinti, Pranai virsdavo Franekais. O kaip mūsų vardus bei pavardes paveiks naftos perdirbimo produktu? Nepasaldintu. Nekalbančiu. Jokia pasaulio kalba. Tarkime, benzinu A-95? Išskirstys mus į frakcijas kaip angliavandenilius?

Kaip užsieniečiai gali reikalauti ne savo valstybėje, kad ji atiduotų privačiam užsienio kapitalui savo strateginės reikšmės objektą? Pirma, tai visiškas chamizmas. Antra, tai visiškas politinis neraštingumas. Gal pridėkime ir savo ginkluotąsias pajėgas? Savo geležinkelį? Kad “PKN Orlen” privatizuotų.

Lietuvos valstybė pati nustato, ką jį laiko strateginės reikšmės objektu. Ne verslas, juolab ne užsienio verslas nustato. Todėl fiksuojame. Lenkijos privatus kapitalas šiurkščiai kišasi į mūsų politiką. Jei kišasi į politiką, vadinasi, kišasi politiškai! Peržengė verslo ribas! Iš grynojo verslo išžengė!

Tik nereikia gąsdintis, jog lenkai, negavę Klaipėdos naftos terminalo, parduos Mažeikių įmonę rusams. Jei užsimanys, lygiai taip pat parduos ir su Klaipėdos naftos terminalu. Tik brangiau.

Lietuva, leidusi per daug privatizuoti, ir taip yra nepakankamai saugi. Nes privatus kapitalas bet kada gali pakeisti savininką. Iš lietuvio į uzbeką. Iš uzbeko į zulusą. Ir t.t. O valstybinės įmonės savininkė yra valstybė. Sakote, Lietuvos valstybė nesugeba savo įmonės valdyti? Ne. Lietuvos valstybė nesugeba strategiškai mąstyti.

Latviai ir estai sugebėjo išsaugoti savo valstybines elektros tiekimo bendroves.

“Latveenergo” jau prekiauja elektra Lietuvoje. “Eesti Energia” net ketino nusipirkti mūsų Rytų skirstomuosius tinklus. O ką mes? O mes žiopsome. Prarandame svertus. Kol tapsime Zulusija.