Olava Strikulienė

Į šį titulą pretenduočiau ir aš. Mat nieko apie Kamerūną nenutuokiu. Žinau tik tiek, jog Kamerūnas yra Afrikos žemyne, netoli Gvinėjos įlankos. Tad nesvarbu, ką tie kamerūniečiai savo šalyje veikia. Esu jų tolerantiška draugė. Nuolatinė. Į kiekvieną jų darymą ar nedarymą atsakau tuo pačiu džiaugsmingu “taip!” Visada! Iš anksto! Nes manęs tai neliečia. Asmeniškai. Esu per toli. Nuo Afrikos. Nes nežinau, ką jie ten Afrikoje daro ir ko nepadaro. Viskas man tinka, patinka, nes niekad Kamerūne nebuvau.

Nežinojimas yra savaiminė tolerancija. Visiškas neutralumas. Nes žmogus negali pareikšti asmeninės nuomonės apie tai, ko nežino. Kritikuoti. Pykti. Įsijausti. Neigti. Pritarti. Dalyvauti. Iš tikrųjų būti, virti tame reiškinyje. Tad kada žmogus pasiekia aukščiausią tolerancijos laipsnį? Nebūdamas! Nesijaudindamas! Niekam neužkliūdamas. Apatiškas. Kaip aš. Kamerūno problemoms.

Tad tai, ką mes mėgstame vadinti tolerancija, yra abejingumas. Per daug svetimam kraštui ar reiškiniui. Kai negali išgryninti jokio principo. Nebent principas toks. Nerodyti, jog neturi principų. O tada būsi pagarbintas. Tik neaišku už ką.

Lietuvoje tolerancijos žmogaus titulą turėtų gauti mūsų pilietis, kuris iš tikrųjų tolerantiškas Lietuvai. Čia gyvena, dirba. Moka mokesčius. Nors vargsta, tačiau vis vien savo tėvyne didžiuojasi ir nesiruošia iš jos išvykti. Nors savo kailiu patiria visas savo tėvynės blogybes, visus trūkumus, tačiau vis vien čia gyvena. Toleruoja savo tėvynę užsispyręs. Didžiuojasi ja toliau. Taip sakant, nors truputį kreivoka, bet vis vien sava. Pakęsime.

Štai tikroji tolerancija! Pakęsti ir iškęsti Lietuvą.

Ar toks žmogus laikomas tolerantišku? Toli gražu. Laikomas provincialiu mulkiu. Titulą ką tik išsivežė eseistas, poetas, Jeilio universiteto profesorius. Lietuvis, tik retsykiais užsukantis į savo istorinę tėvynę. Per daug svetimas savo kraštui. Kaip aš Kamerūnui. Ramiai kalbantis, jog kol Lietuva bus neturtingas kraštas, lietuviai toliau emigruos. Ir nieko baisaus. Ir nieko keisto. Nes ir Jeilio profesorius toks. Neturi pastovios gyvenamosios vietos. Tai šen, tai ten. Tai šiapus, tai anapus.

Kitos sąlygos. Užstok vieną tautą, kurios niekas nepuola. Užstok vieną mažumą, kurios niekas nemažina. Dar pasakyk, jog esi pasaulio pilietis, nepririštas prie Lietuvos. Leisk suprasti, jog lietuviai dar yra provincialai. Tikram intelektualui čia aiškiai per ankšta. To pakaks. Būsi pagarbintas. Viena tauta ir viena mažuma apsidžiaugs. Kad gerai jis saviškiams įspyrė.

Tačiau kokia čia tolerancija? Jei žmogus taip sunkiai pakelia Lietuvą, kad negali joje išbūti. Nebent tai vienintelė vieta, kur bet kokiam užsienio lietuviui galima nevaržomai pamokslauti. Jokia kita tauta nepakęstų, jei pas ją kelioms dienoms per metus atvyktų toks lietuvis eseistas, poetas, rašytojas ir imtų gyvenimo mokyti. Sakytų, neišmanėli, patylėk. Ne tavo reikalas. Kai pagyvensi nutriušusioje blokinėje dėžutėje, kai pajusi, ką reiškia vis vien joje nepasiduoti, iškęsti, tada pamokslauk. O dabar turistauk, jei toks gyvenimo būdas patinka, bet tylėk. Turistai nepamokslauja apie viešbučio sąlygas. Jei nepatinka, neužsuka. Drožia kitur. O šiaip - gulėk prie baseino ir džiaukis.

Įsivaizduokime kitas valstybes. Prie autobusų durų ar lėktuvų trapų klausinėjančias nomadų. Atleiskite, kaip mes, prancūzai, danai, korėjiečiai ar anglai, privalome gyventi. Kad jums, mielas nesėslusis pone, įtiktume. Kad jūs pagaliau atsisėstumėte. Štai stokite prie trapo ir išaiškinkite. Mūsų premjerui, prezidentui, karaliui. Tik lėčiau. Karalius nespėja užsirašyti. Ačiū. Nuo rytojaus gyvensime pagal jūsų instrukciją.