Ar pavargusiems reikia reformų?

Lietuvos gydytojų sąjunga prašo Dalios Grybauskaitės neleisti vykdyti strategiškai neparengtos sveikatos apsaugos sistemos reorganizacijos.

Bando stabdyti reformatorių Algį Čapliką. Esą prieš tai reikia atlikti išplėstinę, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą reformos poveikio analizę. Esą kol kas yra tik reformos metmenys. Siaubo vaizdinys - griūtis.

Dalis Lietuvos dėstytojų ir studentų skeptiškai vertina studijų reformą. Bando stabdyti reformatorių Gintarą Steponavičių. Siaubo vaizdinys - griūtis.

G.Steponavičius guodžia, kad reformos rezultatai, aišku, teigiami rezultatai, bus matomi 2015 m. Kur tuo metu bus matomas G.Steponavičius ar, tarkim, A.Čaplikas - jau kitas reikalas. Jų matomumas nėra prognozuojamas. Ar atsimins, ką žadėjo 2009 m., - dar kitas reikalas. O ketvirtas, jau mūsiškis, reikalas - ar dabartinėje Lietuvoje reformos iš principo dar įmanomos? Ar joms paruoštas mūsų žmogus? Bet koks ir bet kur. Tiesiog gyventojas. Vienas iš daugelio. Nes bet kokiai reformai, kad ji vyktų sklandžiai, be trikdžių, reikia atitinkamos terpės. Naujovėms palankios, lanksčios piliečių sąmonės. O ji 20 metų formuojama atvirkščiai. Antireformiškai. Mūsų žmogus per 20 nestabilumo metų turėjo ir turi tik vieną stabilią pozą. Asmeninę gynybinę. Saugiausią. Ožišką. Priešišką. Todėl į bet kokią inovaciją atsako gynybiškai. Kaip boksininkas, po keliolikos raundų jau įstumtas į ringo kampą. Pavargęs. Ir staiga pamatęs artėjančią “inovaciją”. Į ringą išleistą naują, šviežutėlį varžovą. Eikliai striksintį. Ar reikia pavargusiam boksininkui tokios “inovacijos”? Nebent kad vėl gautų į nosį. Arba nuo nuovargio nualptų.

Lietuvoje įvyko tik viena absoliučiai pavykusi reforma. Savaiminė. Be jokių ekonominių skaičiavimų. Be jokios analizės. Piliečiai reformuoti į sustabarėjusius boksininkus. Įvarytus į ringo kampą. Jie netiki, kad Lietuvoje dar esama politinės atsakomybės. Kad koks nors ministras dar atsako už savo veiksmus ar žodžius. Jie netiki, kad ministerijų klerkai dar sugeba kažką apskaičiuoti. Be klaidų. Juolab prognozuoti. Teisingai. Ateitį. Todėl kiekviena reforma mūsų žmogui asocijuojasi su griovimu ir užgaidžia kokio nors trumpalaikio ministro avantiūra. Pridirbs kažką ir dings. Energingai pasikapstęs smėlio dėžėje. O ministrą pakeitęs ministras vėl kažką naujo pridirbs. Ir iš anksto tikime, kad pridirbs savanaudiškai. Esą kitokių nebūna.

Reformoms paruoštoje dvasinėje terpėje piliečiai drįsta svajoti. Neparuoštoje piliečiams atrodo, kad ministrai-reformatoriai svaičioja. O dabar spręskime. Kokioje dvasios terpėje esame.

Geriausiu atveju mes į reformas reaguojame fatališkai. Kaip į cunamį. Kaip nuo mūsų valios nepriklausantį neišvengiamą blogį. Pvz., sunkmetis. Iš darbo atliko reformą. Nedarbas.

Sveikatos apsaugos reformą šiuo metu atlieka ne A.Čaplikas, bet pandeminis gripas. Jis mūsų sveikatos apsaugos būklę zonduoja tiksliau nei Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) klerkai. Iškart apčiuopė, kad Lietuvoje tragiškai trūksta vietų, paruoštų vaikų reanimacijai. Kad SAM klerkai, išankstiniai antivirusinių vaistų dalytojai, net nesugebėjo iš anksto numatyti, jog tokių medikamentų prireiks ir Kauno medicinos universiteto klinikoms (KMUK). Nejaugi nebuvo aišku, jei eiliniam žmogui aišku. Kad visi, išgąsdinti gripo, veršis prie kokybiškiausios ir labiausiai koncentruotos paslaugos! Juk reformatoriai visada kalte kalė, kad Klinikos skamba išdidžiai, o kažkokios provincialios ligoninės yra nerentabilios ir nykstančios. Tad dabar visi veržiasi prie kelių kokybiškų “koncentratų” ir kuria labai kokybiškus gripo virusų koncentratus. Ir kiek gavo KMUK medikamentų dozių? Pagaliau gavo. Juokingai mažą kiekį! Jei lyginsime su prognozuojamų ligoniukų srautais. O ką mums sako A.Čaplikas? Sako - tik be panikos. Suprask - situacija kontroliuojama. Suprask - parašė virusui įsakymą. Nubaudė griežta nuobauda. Tad kodėl piliečiai turi tikėti, kad A.Čaplikas žino, kaip reikia reformuoti sveikatos apsaugą? Jei net gripui pasiruošė kaip tradicinis mūsų politikas. Žmones guodžiančiais, maldančiais plepalais.