Mistraliu vadinamas stiprus ir šaltas vėjas, įprastai besisukiojantis Prancūzijos pietinėse pakrantėse ir tarp kai kurių salų, įsisuko ir į vieningos Europos spektaklį vaidinančių politikų galvas. Kaip skersvėjis, perpučiantis net smegenis.

Praėjusių metų rugsėjį NATO narės Lietuva ir Prancūzija oficialiai pasivadino strateginėmis partnerėmis. Pasirašė popierius. Dalia Grybauskaitė pas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy). Paryžiuje. Europos vidury.

N.Sarkozi šią savaitę jau glėbesčiavosi su Dmitrijumi Medvedevu. Rusijos prezidentu. Vadovaujančiu valstybei, nepriklausančiai NATO aljansui. Iš NATO Prancūzijos ne NATO Rusija pirks milžinišką karo laivą “Mistral”.

Jis, matyt, kur kas baisesnis nei mistralis-vėjas prie pietinių pakrančių. Mistralis-laivas neša ne laikiną audrą, o mirtį. Puolamuosius sraigtasparnius, šarvuotą karo techniką ir būrius ginkluotų žmonių.

Svečiuose pas strateginę partnerę Lietuvą ką tik viešėjo Prancūzijos Europos reikalų ministras Pieras Lelušas (Pierre Lellouche). Mūsų prezidentei pažadėjo, kad prancūzai rusams parduos ne karo laivą, o kažkokį taikų keltą. Tik tokios keistos, jūroje gerai maskuojančios pilkos spalvos.

Prezidentės D.Grybauskaitės patarėjai net pašoko iš džiaugsmo - “Mistral” bus be ginkluotės. Naivu, nes karo laivų be ginklų niekada nebūna. Net muziejuose jie turi patrankas. Ir tą mistralį tikriausiai nesunku moderniai apginkluoti per savaitę kitą. Gal mėnesį.

Nesitiki, kad kone milijardą dolerių kainuojantis karo milžinas plukdys tik turistus arba žemės ūkio produkciją. Tuomet pigiau nusipirkti paprastą sausakrūvį. Be galimybės vežti mirtį.

Rusija sako, kad jų naujasis prancūziškas pirkinys plaukios ne Baltijos, o Juodojoje jūroje. Tai tik žodžiai, o brangus mistralis galės budėti kur tik nori. Galingiausioms pasaulio valstybėms mažieji neįsakinėja. Ir rusai tikrai galėtų pasidirbinti lygiai tokį pat ar net galingesnį mistralį. Bet nusipirkti jį iš NATO valstybės - daug ką sakantis atsainumo gestas tiems mažiesiems.

Tad kokia nauda Lietuvai būti NATO nare? Kokia nauda, jei kita NATO narė parduoda karo mašiną valstybei, kurios pirmtakė penkis dešimtmečius buvo okupavusi strateginę partnerę? O gal taip prancūzai išperka savo kaltę už imperatoriaus Napoleono invaziją į Rusiją? Nesvarbu, kad nukraujavusiems prancūzų likučiams prieš du šimtus metų teko bėgti. Gėda ir nuoskaudos juk liko.

NATO narė Lietuva - vieniša ir negirdima. Žaidimo taisykles nustato didieji. Ir ne tik NATO nariai. Mums palieka tik kelis naikintuvus, kurie kartais pakyla nuo Zoknių tako ir savo triukšmu šiurpina šiauliečius. Simboliška, bet tame NATO policijos poste dabar budi būtent prancūzai.

O “Mistral” monstras, pasak pačių Rusijos karo didžiūnų, reikalingas greitai operacijai. Rusijos generolai pirštu dūrė į Gruziją, kurią prieš porą metų esą su tokiu mistraliu buvo galima sutvarkyti per suskaičiuotas valandas. Tad taip ir nežinia, kam reikalingos pasakos apie beginklį keltą, dėl kurio Paryžiuje derasi net prancūzų ir rusų prezidentai.

Pasaulio galingųjų turgus ir jame išdėliotos strateginės prekės tik pabrėžia mažų valstybių beprasmybę kalbėti apie visų vienodas teises. Apie tariamą lygybę ir demokratiją.

Mažoms valstybėms sutrinti į miltus net nereikia brangiai kainuojančių mistralių. Pakanka įvelti į skolinimosi maniją, pasiūlyti atsisakyti atominės energetikos, liepti sunaikinti laivyną, žemės ūkį. Viską, kas sukuriama geromis, kruvinomis darbo rankomis.

Neprošal nuleisti iš viršaus direktyvų, rezoliucijų - natų, iš kurių liejasi muzika svetimam šokiui. Viešos derybos dėl “Mistral” ir panašių žaisliukų - tik maža migla, atitraukianti dėmesį nuo didelių užmojų.