Kas leidžiama eiliniam Parlamento kanceliarijos darbininkui, neprieinama eiliniam praeiviui iš gatvės. Neturinčiam darbo pažymėjimo su stebuklingu ir galingu užrašu “Lietuvos Respublikos Seimas”.

Tam, iš kanceliarijos, galima išnuomoti vieno, dviejų ar trijų kambarių butą gana padoriame Fabijoniškių name prašant vos du litus už kvadratinį metrą. Eilinis, tas, kuris iš gatvės, mokėtų bent keturis penkis kartus daugiau.

Mokėtų, nes džiaugtųsi radęs tokią kainą. Apsiėjęs be tarpininko, imančio kelis šimtus litų šiaip sau. Kad nuolat deda skelbimus į internetą ir juos seka. Kad vaidina patyrusį brokerį. Kad įsijaučia į nekilnojamojo turto rinkos pulsą.

Bet tokia naujakurystė nėra tvirta. O jeigu krizė baigsis, ar šeimininkė ras geresnį nuomininką? Keliausi ten, iš kur atėjęs. Ieškosi kito būsto. Mokėsi už persikraustymą. Perklijuosi tapetus ir vėdinsi buvusių nuomininkų aromatus.

Seimo kanceliarijos nuomininkams tai negresia. Valdišką tarnybinį butą gali nuomoti kiek panorėjęs. Išėjęs į pensiją - taip pat. O gal ir vaikams palikti, jeigu tie nuspręs ieškotis darbo Parlamente. Valdiškas būstas juk kaip nuosavas. Jeigu, žinoma, dirbi Seime.

O dar geriau - jei esi Seimo narys. Gyvenantis už 30 kilometrų nuo Vilniaus. Gražioje sodyboje prie kurio nors Trakų ežeriuko. Tuomet galėsi mėgautis apskritai nemokamu gyvenimu sostinėje. Gedimino prospekte.

Su vaizdu į patį Parlamentą. Pasipiktinusias minias ir riaušių policiją. Gal pamatysi vandens patranką. Per speigą sulaistytą senutę ir seimūnų juoką. Savo kaime pasigirsi, kad tau po kojomis - prospektas.

Seimo nariai ne vilniečiai už ketverių metų nakvynę sostinėje nieko nemoka. Net komunalinių mokesčių. Nors kai kurie jų - gimę ir užaugę Vilniuje.

Bet arba neprasigyvenę nuosavo būsto, arba su jaunomis neoficialiomis gražuolėmis nedrįstantys prašytis po tėvų sparnu. Juo labiau kad ant nosies - keturiasdešimtmetis. Drįsta tik motorolerį rodyti. Ir šukuoseną vakarėlyje.

Jeigu Seimo rūmų darbininkams butas Vilniuje neribotam laikui nuomojamas po du litus už kvadratinį metrą, kiek tuomet kainuotų kad ir savaitgaliui išsinuomoti Parlamento plenarinių posėdžių salę? Su restoranu. Su žavių parlamentarių aptarnavimu. Trumpa ekskursija po rūmus.

To skaičiuoti juk niekas neskaičiavo, tačiau atsakymą būtų įdomu išgirsti. Pavyzdžiui, du litai už kvadratą nuo penktadienio popietės iki vėlyvo sekmadienio vakaro! Kad valytojos dar spėtų prasisukti. Išsivėdintų patalpos. Sugrįžtų politinės brandos ramybė. Susikaupimas Lietuvai.

Tarnybinių butų epopėja - jau du dešimtmečius nesugebamas nusimesti sovietinių laikų jungas. Privilegijos chrestomatija. Užburtas ratas, kuriame nežinoma kryptimi sukasi ir nuomininkai, ir nuomotojai.

Pirmieji džiaugiasi tokia maža nuomos kaina, o antrieji neįsivaizduoja, kur nuridenti tą didelį balastą ir ką veikti su keliomis dešimtimis gyventojų. Vis dar tikinčių, kad valdiškas turtas gali būti asmeninis.

Tikinčių, kad viskas, kas valdiška, yra mano. Arba niekieno. Nes tik po du litus už kvadratinį metrą. Tokių kainų Vilniuje nebuvo nuo nepriklausomybės atkūrimo himno. Niekur. Išskyrus Seimą. Kuris turi ir daugiau visai ne seimiško turto.

Poilsio namų Palangoje ir prie ežero. Rodydamas “deramą” pavyzdį ministerijoms, departamentams, Lietuvos bankui. Ten juk irgi, jeigu valdiška, tai - mano. Svarbu eiti pareigas ar bent jau turėti gražų tarnybinį pažymėjimą.